Modernioji XXa. antrosios pusės lit.
Lietuvoje, kaip ir kitose bolševikų okupuotose kraštuose, natūraliai menininkų srovių raida buvo sutrikdyta, menininkų saviraiška visiškai suvaržyta , kūrėjai privalėjo paklūsti komunistų partijos diktatoriui, visad demonstruoti ištikimybę socialistinio realizmo dogmomis. Pokario išeivijos ir tremties literatūros kelias buvo neilgas, bet prasmingas:sunkiausiu tautai laikotarpiu toli nuo tėvynės nublokšti rašytojai įrodė, kad laisva mintis ir kūrybiškumas žodis nesunaikinamas.
DRAUDŽAMOS TMOS- Realigija, kolūkio darbo nesklandumai,tremtis
KŪRYBA SKYLA Į DVI ŠAKAS- į mąsinę(priklausoma norimams reikalavimams, tautos "tėvo garbinimas") etninę(individuali, rašymas ezopo kalba, meniškai vertinga literatūra. Boblijos tėvynės, pokario temos)
Sovietmečiu labai išryškėjo skaitytojo vaidmuo. Skaitytojas nepastebėjo to, ko nereikėjo, kas parašyta "viesoriui, egzistavo NERAŠYTAS susitarimas tarp skaitytojo ir rašytojo. suvokimas, kad reikia skaityti tarp eilučių, kad pasakoma tik dalis, o kita reikia NUMATYTI, sukurti pačiam skaitytojui
DRAUDŽAMOS TMOS- Realigija, kolūkio darbo nesklandumai,tremtis
KŪRYBA SKYLA Į DVI ŠAKAS- į mąsinę(priklausoma norimams reikalavimams, tautos "tėvo garbinimas") etninę(individuali, rašymas ezopo kalba, meniškai vertinga literatūra. Boblijos tėvynės, pokario temos)
Sovietmečiu labai išryškėjo skaitytojo vaidmuo. Skaitytojas nepastebėjo to, ko nereikėjo, kas parašyta "viesoriui, egzistavo NERAŠYTAS susitarimas tarp skaitytojo ir rašytojo. suvokimas, kad reikia skaityti tarp eilučių, kad pasakoma tik dalis, o kita reikia NUMATYTI, sukurti pačiam skaitytojui
Balys Sruoga
Poetas, dramaturgas, prozininkas Balys Sruoga gimė 1896 m. Baibokuose (Biržų r.), valstiečių šeimoje. Mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje.
Studijavo Rusijoje, Petrogrado ir Maskvos universitetuose literatūrą. Išleido du eilėraščių rinkinius - „Saulė ir smiltys" (1920), „Dievų takais" (1923).
Nuo 1924 m. dėstė Kauno, o nuo 1940 m. - Vilniaus universitete rusų, vokiečių literatūrą, teatro istoriją. Remdamasis istoriniais dokumentais ir senosiomis kronikomis parašė poetines dramas „Milžino paunksmė" (1932), „Kazimieras Sapiega" (1941).
Karo metais B. Sruoga kartu su kitais lietuvių intelektualais buvo įkalintas fašistinėje koncentracijos stovykloje Štuthofe, kur jam teko patirti visą nužmoginimo „sistemą".
Išgelbėtas iš lagerio, B. Sruoga grįžo į Vilnių, bet čia jau neberado savo šeimos: žmona su dukterimi buvo pasitraukusios į Vakarus. Paskutiniai gyvenimo metai buvo ypač sunkūs rašytojui; sovietų valdžia pasmerkė jo kūrybą, ypač ką tik parašytą suliteratūrintų atsiminimų knygą „Dievų miškas", kuri neatitiko sovietinės literatūros normų. Rašytojas mirė 1947 m.
Kūrybos bruožai
Proza. „Dievų miškas"
l . Atsiminimų knygą „Dievų miškas" B. Sruoga parašė per du mėnesius, grįžęs iš Štuthofo mirties lagerio, tačiau kūrinys išspausdintas tik praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957).
2. „Dievų miške" pasakojama apie lietuvių inteligentus, kurie pateko į fašistinį mirties lagerį, apibūdinamas lagerio funkcionavimas, prižiūrėtojai esesininkai bei jų pakalikai, kalbama apie kalinius, jų santykius. Aprašoma lagerio buitis: darbai, bausmės, mityba ir kt.
3. Fragmentišką knygos pasakojimą jungia bendra erdvė (Dievų mišku vadinama vietovė Lenkijoje, kur buvo įkurtas lageris), laikas (nuo 1943 iki 1945 m.) ir pasakotojas - visų įvykių liudytojas.
4. Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje labai svarbus. Jo - beteisio kalinio - akimis matomas lagerio gyvenimas, tapomi sargų ir kalinių portretai. Pasakojime dokumentiškai tiksliai perteikiami lagerio įvykiai, tačiau pasakotojas nėra bešališkas stebėtojas, įvykiai ir personažai nuolatos vertinami humanisto, su pasauline kultūra susipažinusio intelektualo požiūriu.
5. Vertinamasis pasakotojo santykis su vaizduojamais dalykais dažniausiai reiškiamas ironija. Tai bene svarbiausia stilistinė „Dievų miško" pasakojimo priemonė. Neigiamas pasakotojo požiūris į lagerio prižiūrėtojus esesininkus parodomas ironiškai juos vadinant „narsuoliais", „karžygiais", prižiūrėtojo Majerio skonis statyti kartuves šalia Kalėdų eglutės vadinamas „pavyzdingu". Tokie antifraze vadinami apibūdinimai pabrėžia pasakotojo pašaipą ir visišką pasmerkimą. Iš lagerio prižiūrėtojų šaipomasi vartojant deminutyvines formas, jie vadinami „galvažudėliais", „banditėliais". Piešdamas lagerio vadovų portretus rašytojas pasitelkia satyrą ir groteską; prižiūrėtojų biografijos, būdo bruožai, iškrypusios psichikos formos perauga į totalitarinės sistemos, sukūrusios žmogų naikinančius lagerius, pasmerkimą.
6. Ironiškas požiūris neišnyksta ir kalbant apie nelaimingus kalinius bei apie save. Gailią šypseną pasakotojui kelia kalinių bandymas prisitaikyti prie nužmoginančios lagerio aplinkos, save jis ironizuoja kaip poetą, lyriką, patekusį į civilizacijos sukurtą pragarą, dirbantį beprasmiškus darbus, pasišaipoma ir iš kūrybos, kuri neišgelbsti nuo žiaurumo ir niekšybių. Taigi ironija B. Sruogai tampa ir pasaulio vertinimo, ir savisaugos priemone, padedančia nepasiduoti žmogų naikinančiam lagerio poveikiui; ironija tarsi kauke prisidengia kenčiantis, kitus užjaučiantis žmogus.
7. XX a. antroje pusėje ironiško pasakojimo tradiciją lietuvių literatūroje tęsė Antanas Škėma. Jo romane „Balta drobulė", kaip ir B. Sruogos kūrinyje, išsakomos abejonės dėl žmonijos visos kultūros esmės: ar yra prasmė gyventi, kurti, jei žmogaus gyvybė nieko neverta. Pasaulis tarsi subyra, žmogui nelieka jokių atramų - gali tik šaipytis iš pasaulio absurdiškumo ir savo beviltiškos padėties. Būtent dėl egzistencinės ironijos romanas „Balta drobulė" yra artimas „Dievų miškui".
Studijavo Rusijoje, Petrogrado ir Maskvos universitetuose literatūrą. Išleido du eilėraščių rinkinius - „Saulė ir smiltys" (1920), „Dievų takais" (1923).
Nuo 1924 m. dėstė Kauno, o nuo 1940 m. - Vilniaus universitete rusų, vokiečių literatūrą, teatro istoriją. Remdamasis istoriniais dokumentais ir senosiomis kronikomis parašė poetines dramas „Milžino paunksmė" (1932), „Kazimieras Sapiega" (1941).
Karo metais B. Sruoga kartu su kitais lietuvių intelektualais buvo įkalintas fašistinėje koncentracijos stovykloje Štuthofe, kur jam teko patirti visą nužmoginimo „sistemą".
Išgelbėtas iš lagerio, B. Sruoga grįžo į Vilnių, bet čia jau neberado savo šeimos: žmona su dukterimi buvo pasitraukusios į Vakarus. Paskutiniai gyvenimo metai buvo ypač sunkūs rašytojui; sovietų valdžia pasmerkė jo kūrybą, ypač ką tik parašytą suliteratūrintų atsiminimų knygą „Dievų miškas", kuri neatitiko sovietinės literatūros normų. Rašytojas mirė 1947 m.
Kūrybos bruožai
Proza. „Dievų miškas"
l . Atsiminimų knygą „Dievų miškas" B. Sruoga parašė per du mėnesius, grįžęs iš Štuthofo mirties lagerio, tačiau kūrinys išspausdintas tik praėjus 10 metų po rašytojo mirties (1957).
2. „Dievų miške" pasakojama apie lietuvių inteligentus, kurie pateko į fašistinį mirties lagerį, apibūdinamas lagerio funkcionavimas, prižiūrėtojai esesininkai bei jų pakalikai, kalbama apie kalinius, jų santykius. Aprašoma lagerio buitis: darbai, bausmės, mityba ir kt.
3. Fragmentišką knygos pasakojimą jungia bendra erdvė (Dievų mišku vadinama vietovė Lenkijoje, kur buvo įkurtas lageris), laikas (nuo 1943 iki 1945 m.) ir pasakotojas - visų įvykių liudytojas.
4. Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje labai svarbus. Jo - beteisio kalinio - akimis matomas lagerio gyvenimas, tapomi sargų ir kalinių portretai. Pasakojime dokumentiškai tiksliai perteikiami lagerio įvykiai, tačiau pasakotojas nėra bešališkas stebėtojas, įvykiai ir personažai nuolatos vertinami humanisto, su pasauline kultūra susipažinusio intelektualo požiūriu.
5. Vertinamasis pasakotojo santykis su vaizduojamais dalykais dažniausiai reiškiamas ironija. Tai bene svarbiausia stilistinė „Dievų miško" pasakojimo priemonė. Neigiamas pasakotojo požiūris į lagerio prižiūrėtojus esesininkus parodomas ironiškai juos vadinant „narsuoliais", „karžygiais", prižiūrėtojo Majerio skonis statyti kartuves šalia Kalėdų eglutės vadinamas „pavyzdingu". Tokie antifraze vadinami apibūdinimai pabrėžia pasakotojo pašaipą ir visišką pasmerkimą. Iš lagerio prižiūrėtojų šaipomasi vartojant deminutyvines formas, jie vadinami „galvažudėliais", „banditėliais". Piešdamas lagerio vadovų portretus rašytojas pasitelkia satyrą ir groteską; prižiūrėtojų biografijos, būdo bruožai, iškrypusios psichikos formos perauga į totalitarinės sistemos, sukūrusios žmogų naikinančius lagerius, pasmerkimą.
6. Ironiškas požiūris neišnyksta ir kalbant apie nelaimingus kalinius bei apie save. Gailią šypseną pasakotojui kelia kalinių bandymas prisitaikyti prie nužmoginančios lagerio aplinkos, save jis ironizuoja kaip poetą, lyriką, patekusį į civilizacijos sukurtą pragarą, dirbantį beprasmiškus darbus, pasišaipoma ir iš kūrybos, kuri neišgelbsti nuo žiaurumo ir niekšybių. Taigi ironija B. Sruogai tampa ir pasaulio vertinimo, ir savisaugos priemone, padedančia nepasiduoti žmogų naikinančiam lagerio poveikiui; ironija tarsi kauke prisidengia kenčiantis, kitus užjaučiantis žmogus.
7. XX a. antroje pusėje ironiško pasakojimo tradiciją lietuvių literatūroje tęsė Antanas Škėma. Jo romane „Balta drobulė", kaip ir B. Sruogos kūrinyje, išsakomos abejonės dėl žmonijos visos kultūros esmės: ar yra prasmė gyventi, kurti, jei žmogaus gyvybė nieko neverta. Pasaulis tarsi subyra, žmogui nelieka jokių atramų - gali tik šaipytis iš pasaulio absurdiškumo ir savo beviltiškos padėties. Būtent dėl egzistencinės ironijos romanas „Balta drobulė" yra artimas „Dievų miškui".
VIncas mykolaitis-Putinas
Biografija
Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 m. Pilotiškėse (Prienų r.), valstiečių šeimoje. Baigė Seinų dvasinę seminariją, vėliau - Peterburgo dvasine akademiją, buvo įšventintas į kunigus. Friburgo universitete studijavo filosofiją, meno istoriją, vėliau Miunchene literatūrą. Kauno universitete dėstė lietuvių literatūrą, rašė eilėraščius, dramas, prozą, literatūros kritikos darbus. Telkė ir globojo jaunus katalikiškos krypties rašytojus. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ėmė tolti nuo dvasininkų luomo (oficialiai atsisakė kunigystės 1935 m.), nes nematė galimybių suderinti kunigo pareigas su meno kūryba. 1940 m. persikėlė į Vilnių, čia gyveno per visas tris okupacijas: sovietinę, vokiečių ir vėl sovietinę, dėstė Vilniaus universitete. Mirė 1967 m. Kačerginėje.
Kūrybos bruožai„Tarp dviejų aušrų"
1. Eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų" (1927) - ryškiausia lietuviškojo simbolizmo knyga.
2. Rinkinio pavadinimas nurodo ypatingą Putinui laiką tarp dviejų aušrų - tarp saulėlydžio ir saulėtekio. Vakaras, pasak poeto, yra „kilnioji valanda", laikas, kai artėja naktis, kurią dar ankstyvosios poezijos eilėraščių žmogus vadino „kylančia". Tik naktį, nurimus dienos triukšmui, galima iš tikrųjų praregėti ir išgirsti, nes tada žmogus nesijaučia atskirtas nuo visa apimančios būties.
3. Rinkinyje kontrastingi šviesos ir tamsos pasauliai atitinka dramatiškas žmogaus sielos prieštaras. Poezijos žmogus jaučiasi „užviltas visareginčios saulės", jam per ankšta „pasaulio šviesumo riboj". Šviesa, Maironio ir kitų „Aušros" poetų traktuota kaip atgimimo, laisvės, tautos gerovės (prisiminkite Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę") įvaizdis, Putino simbolistiniuose eilėraščiuose netenka pozityvios reikšmės. Jam, kaip ir Vakarų Europos romantikams, svarbesnis ir prasmingesnis yra nakties laikas - naktį gali pradėti kelionę idealo link.
4. Apie nesuderinamą realybės ir idealo prieštarą kalba ir kita putiniška antitezė —. viršūnės ir gelmės. Ji yra ciklo „Viršūnės ir gelmės" centras. Putinas simbolistiniuose eilėraščiuose vengia smulkių, konkrečių vaizdų, potėpių, pasaulėvaizdį konstruoja iš kosminių elementų. Viršūnės ir gelmės tokiame pasaulėvaizdyje žymi priešingus polius, vaizdas įgyja aiškią vertikalią ašį. Viršūnėms poetas suteikia idealo, siekiamybės reikšmes. Pakalnės, bedugnės - apatinis pasaulio polius - paniekinamas dėl išsiilgtų dieviškų viršūnių, bet žmogus negali nuo žemės atsiskirti.
5. Šviesa ir tamsa, viršūnės ir gelmės atsiveria žmogaus prigimtyje, sieloje. Tuo būdu pagrindiniai Putino simbolistinių eilėraščių įvaizdžiai tampa žmogaus būties ženklais. Apskritai Putino vaizdinių sistema gana pastovi, bet simbolių prasmės kinta. Nuolat išgyvendamas siekių ir galimybių, svajojamo idealo ir realaus gyvenimo skaudžius kontrastus, žmogus svajoja juos jungti, derinti, pasiekti vienu metu ir viršūnes, ir gelmes.
6. Rinkinyje akcentuojama žmogaus lemtis - nuolatinė kelionė, veržimasis, troškimas įveikti savo kūno ir proto ribas, patirti nežinomybę, pasaulio begalybę ir viliojančią paslaptį, gyvenimą matuoti kitais dydžiais: „Nežinoma laime gyvent amžinai." Amžinas ieškojimas yra vienintelis prasmingas žmogaus gyvenimas, o nepasotinamas sielos alkis - didžioji vertybė.
7. Tokie polėkiai suartina Putino poezijos žmogų su romantikų herojumi. Dvasios maištas, amžinas nerimas, vienatvė kaip galimybė ištrūkti iš nykaus, svetimo pasaulio ir su vienišumu susijęs skausmas, kentėjimas - ryškiausi Putino poezijos žmogaus bruožai.
8. Būties priešpriešos, atskleidžiamos plačiais, didelių erdvių vaizdais, lemia patetišką, didingą Putino eilėraščių skambesį. Aukštas tonas, herojiška vidinė kova, negailestinga autoanalizė, amžinas veržimasis aukštyn - dramatizmo pagrindas. Poetas svarsto, bando aiškintis, apimti žmogaus būties visumą, pažvelgti į ją iš šalies, kosminėje perspektyvoje. Tai buvo naujas ir svarbus lietuvių poezijos patyrimas.
Romanas „Altorių šešėly"
l . Romano pavadinimas nurodo pagrindinę siužeto kryptį: visose trijose romano dalyse pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimas rutuliojasi „altorių šešėly". Romano laikas trunka aštuoniolika metų - nuo Vasario įstojimo į seminariją iki prašymo leisti palikti kunigų luomą. Visus tuos metus Vasaris sprendžia pagrindinį vidinį konfliktą: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią.
2. Kunigo gyvenimo būdas ir įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui, svetimi. Prisitaikyti prie jų - vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai. Tačiau Vasaris - ne romantizmo laikų maištininkas. Savo svyravimais ir nuolatinėmis abejonėmis jis labiau primena neryžtingąjį Hamletą. Vasaris negali prisitaikyti prie kunigų luomo nustatytų gyvenimo normų, bet negali ir aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, jį stipriai veikia socialinė aplinka. Todėl jam lieka vienas kelias - grimzti į save, tyliai maištauti ir kentėti nuolat mintyse analizuojant savo ir kitų poelgius, žodžius ir jausmus. Tokios dramatiškos asmenybės, skausmingos žmogaus dvasinės raidos istorijos iki Putino niekas nebuvo pavaizdavęs. Lietuvių literatūros istorijoje „Altorių šešėly" yra pirmas meniškai brandus psichologinis romanas.
3. Trijose romano dalyse atskleidžiami trys Liudo Vasario gyvenimo tarpsniai.
3.1. Pirmoje dalyje „Bandymų dienos" vaizduojami Liudo Vasario gyvenimo seminarijoje metai. Seniau bodėjęsis paprasta gyvenimo aplinka ir troškes pasiaukoti dideliam darbui, už storų seminarijos sienų Vasaris neranda stipraus religinio jausmo. Jis pajunta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu, o pirmieji kūrybos bandymai, be didelio džiaugsmo, sukelia ir liūdesį, nes jis jaučiasi atitvertas nuo pasaulio. Bundanti meilė Liucei, atšalę santykiai su tėvais tik dar labiau žeidžia jo jautrią psichiką.
3.2. Antroje dalyje „Gyvenimas eina" Vasaris - jau Kalnynų parapijos vikaras. Jis stengiasi kiek galėdamas sąžiningai atlikti savo, kaip kunigo, pareigas, tačiau entuziazmas greitai atšąla, nes jo uolumas tampa pajuokos objektu. Vasaris bjaurisi politikuojančiais ir ūkininkaujančiais kunigais, tačiau jam nemielas ir asketiškas gyvenimo būdas. Dvaro bibliotekos knygos ir pažintis su baroniene Rainakiene pažadina savo vertės pajutimą ir norą atviriau svarstyti kunigo ir poeto nesuderinamumo klausimą.
3.3. Trečioje dalyje „Išsivadavimas" Liudą Vasarį matome po dešimties metų, grįžusį į Lietuvą, išsimokslinusį ir kartu subrendusį kaip menininką. Jis vengia religinių pareigų, nori susieti savo gyvenimą tik su literatūriniu darbu. Skaudžiai išgyvendamas Liucės savižudybę, supranta, kad kunigystė gali pražudyti ir jį. Auksė Gražulytė, turtinga Amerikos lietuvio dukra, skatina Vasarį galutinai nutraukti ryšius su kunigų luomu ir kurti šeimą. Tačiau šeimos gyvenimas jam atrodo per ankštas, uždedantis buities naštą ir taip atitveriantis jį nuo tikrojo pašaukimo - kurti. Romanas baigiamas Vasario pareiškimu NN vyskupystės kurijai.
4. Romane vyrauja psichologinių procesų analizė, aiškinami veikėjų elgesio motyvai ir charakterio prieštaravimai, vaizduojama nuotaikų kaita, bet visa tai matome ne paties veikėjo akimis, kaip įprasta psichologiniame romane, o visažinio pasakotojo požiūriu. Pasakotojas nuolat stengiasi pateisinti ir išteisinti Vasario poelgius ir sprendimus - tai ne bešališkas stebėtojas. Tokia psichologinio romano pasakojimo struktūra, kai nuolat save analizuojantį veikėją iš šalies ir iš laiko perspektyvos stebi analizuojantis pasakotojas, ketvirtojo dešimtmečio lietuvių prozoje buvo naujas žingsnis.
5. Romane vartojama daugybė įvairių terminų, tarptautinių žodžių, lotyniškų posakių. Griežta sakinio sandara, tezių formulavimas, argumentavimas, vartojamų sąvokų gausa rodo pasakotojo intelektą. Dėl analitinio pasakojimo pobūdžio „Altorių šešėly" galima vadinti ne tik psichologiniu, bet ir intelektiniu romanu.
Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 m. Pilotiškėse (Prienų r.), valstiečių šeimoje. Baigė Seinų dvasinę seminariją, vėliau - Peterburgo dvasine akademiją, buvo įšventintas į kunigus. Friburgo universitete studijavo filosofiją, meno istoriją, vėliau Miunchene literatūrą. Kauno universitete dėstė lietuvių literatūrą, rašė eilėraščius, dramas, prozą, literatūros kritikos darbus. Telkė ir globojo jaunus katalikiškos krypties rašytojus. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ėmė tolti nuo dvasininkų luomo (oficialiai atsisakė kunigystės 1935 m.), nes nematė galimybių suderinti kunigo pareigas su meno kūryba. 1940 m. persikėlė į Vilnių, čia gyveno per visas tris okupacijas: sovietinę, vokiečių ir vėl sovietinę, dėstė Vilniaus universitete. Mirė 1967 m. Kačerginėje.
Kūrybos bruožai„Tarp dviejų aušrų"
1. Eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų" (1927) - ryškiausia lietuviškojo simbolizmo knyga.
2. Rinkinio pavadinimas nurodo ypatingą Putinui laiką tarp dviejų aušrų - tarp saulėlydžio ir saulėtekio. Vakaras, pasak poeto, yra „kilnioji valanda", laikas, kai artėja naktis, kurią dar ankstyvosios poezijos eilėraščių žmogus vadino „kylančia". Tik naktį, nurimus dienos triukšmui, galima iš tikrųjų praregėti ir išgirsti, nes tada žmogus nesijaučia atskirtas nuo visa apimančios būties.
3. Rinkinyje kontrastingi šviesos ir tamsos pasauliai atitinka dramatiškas žmogaus sielos prieštaras. Poezijos žmogus jaučiasi „užviltas visareginčios saulės", jam per ankšta „pasaulio šviesumo riboj". Šviesa, Maironio ir kitų „Aušros" poetų traktuota kaip atgimimo, laisvės, tautos gerovės (prisiminkite Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę") įvaizdis, Putino simbolistiniuose eilėraščiuose netenka pozityvios reikšmės. Jam, kaip ir Vakarų Europos romantikams, svarbesnis ir prasmingesnis yra nakties laikas - naktį gali pradėti kelionę idealo link.
4. Apie nesuderinamą realybės ir idealo prieštarą kalba ir kita putiniška antitezė —. viršūnės ir gelmės. Ji yra ciklo „Viršūnės ir gelmės" centras. Putinas simbolistiniuose eilėraščiuose vengia smulkių, konkrečių vaizdų, potėpių, pasaulėvaizdį konstruoja iš kosminių elementų. Viršūnės ir gelmės tokiame pasaulėvaizdyje žymi priešingus polius, vaizdas įgyja aiškią vertikalią ašį. Viršūnėms poetas suteikia idealo, siekiamybės reikšmes. Pakalnės, bedugnės - apatinis pasaulio polius - paniekinamas dėl išsiilgtų dieviškų viršūnių, bet žmogus negali nuo žemės atsiskirti.
5. Šviesa ir tamsa, viršūnės ir gelmės atsiveria žmogaus prigimtyje, sieloje. Tuo būdu pagrindiniai Putino simbolistinių eilėraščių įvaizdžiai tampa žmogaus būties ženklais. Apskritai Putino vaizdinių sistema gana pastovi, bet simbolių prasmės kinta. Nuolat išgyvendamas siekių ir galimybių, svajojamo idealo ir realaus gyvenimo skaudžius kontrastus, žmogus svajoja juos jungti, derinti, pasiekti vienu metu ir viršūnes, ir gelmes.
6. Rinkinyje akcentuojama žmogaus lemtis - nuolatinė kelionė, veržimasis, troškimas įveikti savo kūno ir proto ribas, patirti nežinomybę, pasaulio begalybę ir viliojančią paslaptį, gyvenimą matuoti kitais dydžiais: „Nežinoma laime gyvent amžinai." Amžinas ieškojimas yra vienintelis prasmingas žmogaus gyvenimas, o nepasotinamas sielos alkis - didžioji vertybė.
7. Tokie polėkiai suartina Putino poezijos žmogų su romantikų herojumi. Dvasios maištas, amžinas nerimas, vienatvė kaip galimybė ištrūkti iš nykaus, svetimo pasaulio ir su vienišumu susijęs skausmas, kentėjimas - ryškiausi Putino poezijos žmogaus bruožai.
8. Būties priešpriešos, atskleidžiamos plačiais, didelių erdvių vaizdais, lemia patetišką, didingą Putino eilėraščių skambesį. Aukštas tonas, herojiška vidinė kova, negailestinga autoanalizė, amžinas veržimasis aukštyn - dramatizmo pagrindas. Poetas svarsto, bando aiškintis, apimti žmogaus būties visumą, pažvelgti į ją iš šalies, kosminėje perspektyvoje. Tai buvo naujas ir svarbus lietuvių poezijos patyrimas.
Romanas „Altorių šešėly"
l . Romano pavadinimas nurodo pagrindinę siužeto kryptį: visose trijose romano dalyse pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimas rutuliojasi „altorių šešėly". Romano laikas trunka aštuoniolika metų - nuo Vasario įstojimo į seminariją iki prašymo leisti palikti kunigų luomą. Visus tuos metus Vasaris sprendžia pagrindinį vidinį konfliktą: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią.
2. Kunigo gyvenimo būdas ir įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui, svetimi. Prisitaikyti prie jų - vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai. Tačiau Vasaris - ne romantizmo laikų maištininkas. Savo svyravimais ir nuolatinėmis abejonėmis jis labiau primena neryžtingąjį Hamletą. Vasaris negali prisitaikyti prie kunigų luomo nustatytų gyvenimo normų, bet negali ir aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, jį stipriai veikia socialinė aplinka. Todėl jam lieka vienas kelias - grimzti į save, tyliai maištauti ir kentėti nuolat mintyse analizuojant savo ir kitų poelgius, žodžius ir jausmus. Tokios dramatiškos asmenybės, skausmingos žmogaus dvasinės raidos istorijos iki Putino niekas nebuvo pavaizdavęs. Lietuvių literatūros istorijoje „Altorių šešėly" yra pirmas meniškai brandus psichologinis romanas.
3. Trijose romano dalyse atskleidžiami trys Liudo Vasario gyvenimo tarpsniai.
3.1. Pirmoje dalyje „Bandymų dienos" vaizduojami Liudo Vasario gyvenimo seminarijoje metai. Seniau bodėjęsis paprasta gyvenimo aplinka ir troškes pasiaukoti dideliam darbui, už storų seminarijos sienų Vasaris neranda stipraus religinio jausmo. Jis pajunta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu, o pirmieji kūrybos bandymai, be didelio džiaugsmo, sukelia ir liūdesį, nes jis jaučiasi atitvertas nuo pasaulio. Bundanti meilė Liucei, atšalę santykiai su tėvais tik dar labiau žeidžia jo jautrią psichiką.
3.2. Antroje dalyje „Gyvenimas eina" Vasaris - jau Kalnynų parapijos vikaras. Jis stengiasi kiek galėdamas sąžiningai atlikti savo, kaip kunigo, pareigas, tačiau entuziazmas greitai atšąla, nes jo uolumas tampa pajuokos objektu. Vasaris bjaurisi politikuojančiais ir ūkininkaujančiais kunigais, tačiau jam nemielas ir asketiškas gyvenimo būdas. Dvaro bibliotekos knygos ir pažintis su baroniene Rainakiene pažadina savo vertės pajutimą ir norą atviriau svarstyti kunigo ir poeto nesuderinamumo klausimą.
3.3. Trečioje dalyje „Išsivadavimas" Liudą Vasarį matome po dešimties metų, grįžusį į Lietuvą, išsimokslinusį ir kartu subrendusį kaip menininką. Jis vengia religinių pareigų, nori susieti savo gyvenimą tik su literatūriniu darbu. Skaudžiai išgyvendamas Liucės savižudybę, supranta, kad kunigystė gali pražudyti ir jį. Auksė Gražulytė, turtinga Amerikos lietuvio dukra, skatina Vasarį galutinai nutraukti ryšius su kunigų luomu ir kurti šeimą. Tačiau šeimos gyvenimas jam atrodo per ankštas, uždedantis buities naštą ir taip atitveriantis jį nuo tikrojo pašaukimo - kurti. Romanas baigiamas Vasario pareiškimu NN vyskupystės kurijai.
4. Romane vyrauja psichologinių procesų analizė, aiškinami veikėjų elgesio motyvai ir charakterio prieštaravimai, vaizduojama nuotaikų kaita, bet visa tai matome ne paties veikėjo akimis, kaip įprasta psichologiniame romane, o visažinio pasakotojo požiūriu. Pasakotojas nuolat stengiasi pateisinti ir išteisinti Vasario poelgius ir sprendimus - tai ne bešališkas stebėtojas. Tokia psichologinio romano pasakojimo struktūra, kai nuolat save analizuojantį veikėją iš šalies ir iš laiko perspektyvos stebi analizuojantis pasakotojas, ketvirtojo dešimtmečio lietuvių prozoje buvo naujas žingsnis.
5. Romane vartojama daugybė įvairių terminų, tarptautinių žodžių, lotyniškų posakių. Griežta sakinio sandara, tezių formulavimas, argumentavimas, vartojamų sąvokų gausa rodo pasakotojo intelektą. Dėl analitinio pasakojimo pobūdžio „Altorių šešėly" galima vadinti ne tik psichologiniu, bet ir intelektiniu romanu.
Jurgis Savickis
Jurgis Savickis gimė 1890 m. Pagausančio dvare, netoli Ariogalos. Mokėsi Maskvoje, Peterburge, Krokuvoje. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Kopenhagoje, Raudonajame Kryžiuje. 1919 m. pradėjo diplomato karjerą: dirbo Lietuvos atstovu Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Suomijoje. Sovietų valdžiai okupavus Lietuvą, apsigyveno Pietų Prancūzijoje. Mirė 1952 m.
J. Savickis - Vakarų kultūros žmogus. Visą gyvenimą domėjosi menu (daile, teatru), dirbdamas Kaune, Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, kartu ėjo Valstybės teatro direktoriaus pareigas, laisvai kalbėjo keliomis Europos kalbomis.
Kūrybos bruožai
1. J. Savickio vardas dažnai siejamas su avangardiniu menu, suklestėjusiu lietuvių literatūroje XX a. trečiajame dešimtmetyje. Avangardistai kvietė nestandartiškai mąstyti, priešintis literatūrinėms tradicijoms, ieškoti netikėtų raiškos formų, stengėsi priblokšti visuomenę savo originalumu. Tačiau J. Savickio kūryba netelpa tik eksperimentinio meno rėmuose, nors daugelis kritikų randa jo kūryboje ekspresionizmo, impresionizmo ar absurdo teatro bruožų.
2. Pirmas J. Savickio novelių rinkinys „Šventadienio sonetai", išėjęs 1922 m., savo modernumu gerokai pralenkė to meto lietuvių rašytojų Šatrijos Raganos, Vinco Krėvės ir kitų kūrinius. Tai buvo pirma lietuvių literatūroje prozos knyga, kurioje buvo atsisakyta vaizduoti senąjį (etnografinį) Lietuvos kaimą, nebuvo pabrėžiamas veikėjų lietuviškumas, buvo laužomi tradicinio (epinio arba lyrinio) pasakojimo kanonai.
3. . Kituose apsakymų rinkiniuose („Ties aukštu sostu", 1928, „Raudoni batukai", 1951) rašytojas liko ištikimas savo kūrybos principams. Priešingai nei kiti to meto autoriai, J. Savickis negarbino gamtos ir nesijautė esąs jos vaikas. Jo novelėse gamta nevertinama estetiniu požiūriu, peizažai primena teatro dekoracijas arba įgudusio dailininko paveikslą. Daug dėmesio skiriama spalvų, linijų žaismui, ypač šviesos efektui, tačiau, anot A. Nykos-Niliūno, „viskas čia tebekvepia šviežiais dažais, bet ne gamta". Aplinkinis pasaulis modeliuojamas pagal teatro principus, akcentuojamas pasaulio dirbtinumas.
4. J. Savickis pirmasis lietuvių prozoje ėmė vaizduoti didmiestį ir jo gyvenimą. Miesto kultūra nekritikuojama ir neidealizuojama, o rodoma viskas - ir kas gražu, ir kas
bjauru. Miestas ir civilizacija nėra blogoji kaimo priešprieša, kaip ne vieno to meto lietuvių autoriaus kūriniuose. Mieste J. Savickio žmogus gali ir pražūti, ir realizuoti save - viskas priklauso nuo veikėjo pasirinkimo ir prigimties.
5. Novelių veikėjai - laisvi žmonės, gyvenantys tik pagal jų pačių suvokiamą programą, kartais pasielgiantys neprognozuojamai, paskatinti aistros ar nesuvaldyto instinkto. Veikėjų charakteristikose ryškus erotinis pradas. Jų poelgiai dažnai nuvilia arba stebina skaitytoją, nes yra „netipiški", netikėti.
6. Kitoks to meto literatūroje yra ir J. Savickio pasakojimas. Jo pasakotojas, išlaikydamas atstumą, stebi, kaip veikėjas jaučiasi atsidūręs neįprastose (arba gerai pažįstamose) aplinkybėse, kaip reaguoja į aplinką, ką mąsto. Pasakotojas dažnai šaiposi iš kilnių žmogaus norų ir jo prigimties netobulumo, nelauktų poelgių, tačiau nesmerkia, nemoralizuoja.
7. Dažnai pasakotojas išreiškia rašytojo vertybines nuostatas. J. Savickio novelės tarsi teigia, kad moralė tikrovėje - tik veidmainystė, visos vertybės galų gale pasirodo apsimestinės. Žmonės svetimi vienas kitam, žiaurūs ir egoistiški. Šiame pasaulyje už gera dažnai atsimokama blogu. Pasakotojas skeptiškai vertina paviršutinišką tikėjimo suvokimą, Dievas yra netekęs transcendentiškumo. Mirtis nesiejama su tragizmu, neskatina apmąstyti žmogaus būties.
8. Cirkas, baletas, teatras, filmai, marionetės, arlekinai - nuolatiniai J. Savickio prozos įvaizdžiai (perimti iš ekspresionizmo dailės ir lyrikos). Šiame gyvenimo spektaklyje žmogus negali nei pakeisti, nei atsisakyti savo vaidmens, todėl dažnai pats žiūri į jį su ironija, kaip į pašalinę komediją. Taigi J. Savickis vaizduoja ne tiek tikrovę, kiek jos parodiją. Novelių veikėjai dažnai kalba, elgiasi ir gyvena „stilingai". Įtaką jiems daro ne tradicijos, o tam tikra kultūra arba pseudokultūra. Nė vienam veikėjui nebūdingas ypatingas individualumas.
9. Stipriausias J. Savickio novelių impulsas yra vyro ir moters santykiai. Flirtuojanti moteris ir viliojamas vyras yra pagrindiniai veikėjų tipai, pasakotojo pristatomi labai skirtingai. Vyras visuomet apibūdinamas trumpai nusakant jo amžių, socialinį statusą; pasakotojas įžvalgesnis vyro psichikai, jo mintys dažniau girdimos skaitytojui.
Moterys J. Savickio novelėse tarsi netikros: jos visuomet vertinamos iš vyriškų pozicijų ir yra didžiausios ir nuolatinės ironijos objektas. Moteris priklauso materialiajai pasaulio plotmei, jos materialumų liudija akcentuojamas kūniškumas.
10. J. Savickio stilių būtų galima pavadinti „ne visai taisyklingu": sakiniai dažnai sąmoningai „išardomi" į atskirus žodžių junginius, pavienius žodžius, net šalutinis sakinys tampa savarankiškas, nepaisoma tradicinės skyrybos, praleidžiamos sakinio dalys (mėgstama elipsė). Iš pirmo žvilgsnio pasakojimas atrodo fragmentiškas, nerišlus. Tokia stilistika skatina skaitytoją budriai skaityti novelę, atkreipti dėmesį į netikėtus žodžių derinius ir taip atsirandančias naujas prasmes.
11. J. Savickis visą gyvenimą liko ištikimas šiai rašymo manierai, galbūt todėl nesulaukė tokio didelio skaitytojų dėmesio kaip jo amžininkai Vaižgantas, V. Krėvė ar kiti. Anot A. Nykos-Niliūno, J. Savickis ligi šiol „pasiliko už akademinės ribos, nes neįsirašė į esamos tvarkos pranašų skaičių ir nei savo epochos, nei prigimties neišdavė". Nepavirto J. Savickis nei tuo, ką mes vadinam klasiku. Jis kaip buvo, taip ir pasiliko iš esmės antiklasiškas, laisvas ir neštampuotas.
J. Savickis - Vakarų kultūros žmogus. Visą gyvenimą domėjosi menu (daile, teatru), dirbdamas Kaune, Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, kartu ėjo Valstybės teatro direktoriaus pareigas, laisvai kalbėjo keliomis Europos kalbomis.
Kūrybos bruožai
1. J. Savickio vardas dažnai siejamas su avangardiniu menu, suklestėjusiu lietuvių literatūroje XX a. trečiajame dešimtmetyje. Avangardistai kvietė nestandartiškai mąstyti, priešintis literatūrinėms tradicijoms, ieškoti netikėtų raiškos formų, stengėsi priblokšti visuomenę savo originalumu. Tačiau J. Savickio kūryba netelpa tik eksperimentinio meno rėmuose, nors daugelis kritikų randa jo kūryboje ekspresionizmo, impresionizmo ar absurdo teatro bruožų.
2. Pirmas J. Savickio novelių rinkinys „Šventadienio sonetai", išėjęs 1922 m., savo modernumu gerokai pralenkė to meto lietuvių rašytojų Šatrijos Raganos, Vinco Krėvės ir kitų kūrinius. Tai buvo pirma lietuvių literatūroje prozos knyga, kurioje buvo atsisakyta vaizduoti senąjį (etnografinį) Lietuvos kaimą, nebuvo pabrėžiamas veikėjų lietuviškumas, buvo laužomi tradicinio (epinio arba lyrinio) pasakojimo kanonai.
3. . Kituose apsakymų rinkiniuose („Ties aukštu sostu", 1928, „Raudoni batukai", 1951) rašytojas liko ištikimas savo kūrybos principams. Priešingai nei kiti to meto autoriai, J. Savickis negarbino gamtos ir nesijautė esąs jos vaikas. Jo novelėse gamta nevertinama estetiniu požiūriu, peizažai primena teatro dekoracijas arba įgudusio dailininko paveikslą. Daug dėmesio skiriama spalvų, linijų žaismui, ypač šviesos efektui, tačiau, anot A. Nykos-Niliūno, „viskas čia tebekvepia šviežiais dažais, bet ne gamta". Aplinkinis pasaulis modeliuojamas pagal teatro principus, akcentuojamas pasaulio dirbtinumas.
4. J. Savickis pirmasis lietuvių prozoje ėmė vaizduoti didmiestį ir jo gyvenimą. Miesto kultūra nekritikuojama ir neidealizuojama, o rodoma viskas - ir kas gražu, ir kas
bjauru. Miestas ir civilizacija nėra blogoji kaimo priešprieša, kaip ne vieno to meto lietuvių autoriaus kūriniuose. Mieste J. Savickio žmogus gali ir pražūti, ir realizuoti save - viskas priklauso nuo veikėjo pasirinkimo ir prigimties.
5. Novelių veikėjai - laisvi žmonės, gyvenantys tik pagal jų pačių suvokiamą programą, kartais pasielgiantys neprognozuojamai, paskatinti aistros ar nesuvaldyto instinkto. Veikėjų charakteristikose ryškus erotinis pradas. Jų poelgiai dažnai nuvilia arba stebina skaitytoją, nes yra „netipiški", netikėti.
6. Kitoks to meto literatūroje yra ir J. Savickio pasakojimas. Jo pasakotojas, išlaikydamas atstumą, stebi, kaip veikėjas jaučiasi atsidūręs neįprastose (arba gerai pažįstamose) aplinkybėse, kaip reaguoja į aplinką, ką mąsto. Pasakotojas dažnai šaiposi iš kilnių žmogaus norų ir jo prigimties netobulumo, nelauktų poelgių, tačiau nesmerkia, nemoralizuoja.
7. Dažnai pasakotojas išreiškia rašytojo vertybines nuostatas. J. Savickio novelės tarsi teigia, kad moralė tikrovėje - tik veidmainystė, visos vertybės galų gale pasirodo apsimestinės. Žmonės svetimi vienas kitam, žiaurūs ir egoistiški. Šiame pasaulyje už gera dažnai atsimokama blogu. Pasakotojas skeptiškai vertina paviršutinišką tikėjimo suvokimą, Dievas yra netekęs transcendentiškumo. Mirtis nesiejama su tragizmu, neskatina apmąstyti žmogaus būties.
8. Cirkas, baletas, teatras, filmai, marionetės, arlekinai - nuolatiniai J. Savickio prozos įvaizdžiai (perimti iš ekspresionizmo dailės ir lyrikos). Šiame gyvenimo spektaklyje žmogus negali nei pakeisti, nei atsisakyti savo vaidmens, todėl dažnai pats žiūri į jį su ironija, kaip į pašalinę komediją. Taigi J. Savickis vaizduoja ne tiek tikrovę, kiek jos parodiją. Novelių veikėjai dažnai kalba, elgiasi ir gyvena „stilingai". Įtaką jiems daro ne tradicijos, o tam tikra kultūra arba pseudokultūra. Nė vienam veikėjui nebūdingas ypatingas individualumas.
9. Stipriausias J. Savickio novelių impulsas yra vyro ir moters santykiai. Flirtuojanti moteris ir viliojamas vyras yra pagrindiniai veikėjų tipai, pasakotojo pristatomi labai skirtingai. Vyras visuomet apibūdinamas trumpai nusakant jo amžių, socialinį statusą; pasakotojas įžvalgesnis vyro psichikai, jo mintys dažniau girdimos skaitytojui.
Moterys J. Savickio novelėse tarsi netikros: jos visuomet vertinamos iš vyriškų pozicijų ir yra didžiausios ir nuolatinės ironijos objektas. Moteris priklauso materialiajai pasaulio plotmei, jos materialumų liudija akcentuojamas kūniškumas.
10. J. Savickio stilių būtų galima pavadinti „ne visai taisyklingu": sakiniai dažnai sąmoningai „išardomi" į atskirus žodžių junginius, pavienius žodžius, net šalutinis sakinys tampa savarankiškas, nepaisoma tradicinės skyrybos, praleidžiamos sakinio dalys (mėgstama elipsė). Iš pirmo žvilgsnio pasakojimas atrodo fragmentiškas, nerišlus. Tokia stilistika skatina skaitytoją budriai skaityti novelę, atkreipti dėmesį į netikėtus žodžių derinius ir taip atsirandančias naujas prasmes.
11. J. Savickis visą gyvenimą liko ištikimas šiai rašymo manierai, galbūt todėl nesulaukė tokio didelio skaitytojų dėmesio kaip jo amžininkai Vaižgantas, V. Krėvė ar kiti. Anot A. Nykos-Niliūno, J. Savickis ligi šiol „pasiliko už akademinės ribos, nes neįsirašė į esamos tvarkos pranašų skaičių ir nei savo epochos, nei prigimties neišdavė". Nepavirto J. Savickis nei tuo, ką mes vadinam klasiku. Jis kaip buvo, taip ir pasiliko iš esmės antiklasiškas, laisvas ir neštampuotas.
Salomėja Nėris
Salomėja Nėris (S. Bačinskaitė-Bučienė) gimė 1904 m. Kiršuose (Vilkaviškio r.), valstiečių šeimoje. Kauno universitete studijavo lietuvių literatūrą, vokiečių kalbą ir pedagogiką. Studijų metais išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą". Mokytojavo Lazdijuose. 1931 m. S. Nėris žengė radikalų žingsnį, pribloškusį to meto visuomenę - intymios lyrikos kūrėja kairiosios pakraipos avangardistiniame žurnale „Trečias frontas" paskelbė atsiribojanti nuo savo ankstesnių katalikiškų pažiūrų ir pažadėjo kursianti socialiai angažuotą poeziją. Po kelerių metų išleido eilėraščių rinkinį „Per lūžtantį ledą", o 1938 m. - „Diemedžiu žydėsiu", apdovanotą Valstybės premija. Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją, ten, Maskvoje, išėjo jos eilėraščių rinkinys „Dainuok, širdie, gyvenimą". Paskutinė parengta knyga - lyrikos rinkinys „Prie didelio kelio". Tačiau cenzūra nemažą dalį eilėraščių išėmė ir 1945 m., prieš pat poetės mirtį, išleido knygą, pavadinimu „Lakštingala negali nečiulbėti". Autentiškas, poetės sudarytas rinkinys pasirodė tiktai po penkiasdešimt metų -1995 m.
Kūrybos bruožai
l . S. Nėris - romantinės pasaulėjautos poetė, priklausanti vadinamajai neoromantikų kartai (be jos, tai kartai priklauso Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis). Tai labai jautrus žmogus, jos poezija rodo tragišką vidinio pasaulio ir išorinės realybės nesutapimą.
2. Neoromantikų kūryboje svarbus romantizmo įtvirtintas lyrinis išsisakymas, kai lyrinis „aš" tampa eilėraščio centru. Atskleidžiami žmogaus jausmai, nuotaikos. Kuriamas atvirumo, nuoširdumo įspūdis. Tačiau lietuvių neoromantikai tuo neapsiriboja, jų kūryboje lyrinis subjektas geba pažvelgti į save iš šalies, neretai su ironija. Šį lyrizmo ir ironijos, nuoširdumo ir žiūrėjimo iš nuotolio derinį įkūnija neoromantikų kūryboje populiarus romansas. Kaip pasakojamosios dainos žanrui, jam būdingas ryškus dramatinis turinys, pabrėžiamas nusivylimas meile, gyvenimu, neretai skaitytojas sąmoningai graudinamas. Vis dėlto neoromantikams romansas yra savotiška kaukė. Sąlygiškumą rodo ir tam tikri personažai-kaukės, už kurių slepiasi lyrinis subjektas.
3. Salomėjos Nėries lyrika, ypač ankstyvoji, labai artima romantiniam lyrikos suvokimui: joje pabrėžiamas atviras, nuoširdus kalbančiojo „aš" atsivėrimas. Toks eilėraštis primena išpažintį, kurioje išryškėja idealių troškimų ir realybės konfliktas. Iš lietuvių neoromantikų Salomėja Nėris išsiskiria intymiu kalbėjimu, impulsyviu jausmų reiškimu, dėmesiu eilėraščio potekstei ir muzikalumui.
4. Salomėjos Nėries kūrybai būdingas dainiškumas, t.y. jos eilėraštis artimas liaudies dainai, nes grindžiamas pakartojimais, gamtos ir žmogaus paralelėmis, jis melodingas, pasižymi intonacijų įvairove.
5. Brandžiausias poetės eilėraščių rinkinys - „Diemedžiu žydėsiu", kuriame ankstesnei poetės kūrybai būdingą romantinį maksimalizmą nustelbia dramatiškos intonacijos. Rinkinio dramatizmas susijęs su žmogaus būties trapumo, laikinumo ir protesto prieš tokią lemtį temomis. Dažnas vienišumo, apleistumo motyvas, reiškiamas rudens, našlaitės įvaizdžiais. Lyriniam subjektui itin svarbus ryšys su gimtąja žeme - įsiklausymas į amžiną gamtos ritmą dramatiškam žmogaus pasauliui suteikia harmonijos.
6. Ryšio su gimtąja žeme teigimas, tėvynės ilgesys - vyraujančios temos karo metų eilėraščiuose, visų pirma rinkinyje „Prie didelio kelio". Epigrafuose, kuriais pradedamas kiekvienas rinkinio skyrius (citata iš liaudies dainos ar jos parafrazė), vyrauja skausmo, netekties temos. Kelio motyvas reiškia ir kelią į gimtąjį kraštą, ir gyvenimo kelią, kuriame esama vingių ir paklydimų. Dažnas klaidos ir atgailos motyvas.
Kūrybos bruožai
l . S. Nėris - romantinės pasaulėjautos poetė, priklausanti vadinamajai neoromantikų kartai (be jos, tai kartai priklauso Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis). Tai labai jautrus žmogus, jos poezija rodo tragišką vidinio pasaulio ir išorinės realybės nesutapimą.
2. Neoromantikų kūryboje svarbus romantizmo įtvirtintas lyrinis išsisakymas, kai lyrinis „aš" tampa eilėraščio centru. Atskleidžiami žmogaus jausmai, nuotaikos. Kuriamas atvirumo, nuoširdumo įspūdis. Tačiau lietuvių neoromantikai tuo neapsiriboja, jų kūryboje lyrinis subjektas geba pažvelgti į save iš šalies, neretai su ironija. Šį lyrizmo ir ironijos, nuoširdumo ir žiūrėjimo iš nuotolio derinį įkūnija neoromantikų kūryboje populiarus romansas. Kaip pasakojamosios dainos žanrui, jam būdingas ryškus dramatinis turinys, pabrėžiamas nusivylimas meile, gyvenimu, neretai skaitytojas sąmoningai graudinamas. Vis dėlto neoromantikams romansas yra savotiška kaukė. Sąlygiškumą rodo ir tam tikri personažai-kaukės, už kurių slepiasi lyrinis subjektas.
3. Salomėjos Nėries lyrika, ypač ankstyvoji, labai artima romantiniam lyrikos suvokimui: joje pabrėžiamas atviras, nuoširdus kalbančiojo „aš" atsivėrimas. Toks eilėraštis primena išpažintį, kurioje išryškėja idealių troškimų ir realybės konfliktas. Iš lietuvių neoromantikų Salomėja Nėris išsiskiria intymiu kalbėjimu, impulsyviu jausmų reiškimu, dėmesiu eilėraščio potekstei ir muzikalumui.
4. Salomėjos Nėries kūrybai būdingas dainiškumas, t.y. jos eilėraštis artimas liaudies dainai, nes grindžiamas pakartojimais, gamtos ir žmogaus paralelėmis, jis melodingas, pasižymi intonacijų įvairove.
5. Brandžiausias poetės eilėraščių rinkinys - „Diemedžiu žydėsiu", kuriame ankstesnei poetės kūrybai būdingą romantinį maksimalizmą nustelbia dramatiškos intonacijos. Rinkinio dramatizmas susijęs su žmogaus būties trapumo, laikinumo ir protesto prieš tokią lemtį temomis. Dažnas vienišumo, apleistumo motyvas, reiškiamas rudens, našlaitės įvaizdžiais. Lyriniam subjektui itin svarbus ryšys su gimtąja žeme - įsiklausymas į amžiną gamtos ritmą dramatiškam žmogaus pasauliui suteikia harmonijos.
6. Ryšio su gimtąja žeme teigimas, tėvynės ilgesys - vyraujančios temos karo metų eilėraščiuose, visų pirma rinkinyje „Prie didelio kelio". Epigrafuose, kuriais pradedamas kiekvienas rinkinio skyrius (citata iš liaudies dainos ar jos parafrazė), vyrauja skausmo, netekties temos. Kelio motyvas reiškia ir kelią į gimtąjį kraštą, ir gyvenimo kelią, kuriame esama vingių ir paklydimų. Dažnas klaidos ir atgailos motyvas.
Henrikas Radauskas
Henrikas Radauskas, vienas žymiausių savito stiliaus lietuvių poetų, profesionalus literatas, meno žinovas, vertėjas, gimė 1910 m. Krokuvoje. Pirmąjį, svarbų lietuvių poezijos raidai eilėraščių rinkinį „Fontanas" išleido 1935 m. Karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. JAV išleido dar du eilėraščių rinkinius, iš kurių svarbiausias „Strėlė danguje" (1950). Mirė 1970 m. Vašingtone.
Kūrybos bruožai
l . H. Radausko kūryba stovi atokiau nuo prieškario neoromantikų lyrikos. Svarbiausias skirtumas - lyrinio subjekto vaidmuo eilėraštyje. H. Radausko poezijos lyrinis subjektas nesiekia intymiai išsakyti savuosius jausmus, greičiau pasakoja istorijas pats jose nedalyvaudamas arba stebi savo surežisuotą vaizdų ir žodžių spektaklį; matome pagrindinius ir šalutinius veikėjus, aplinkybes, santykius, įvykių užuomazgas ir atomazgas. Šiame poetiniame kalbėjime susipina ironija ir stiprus gyvenimo tragiškumo pojūtis, ypač sustiprėjęs vėlyvojoje kūryboje.
2. Pagrindinis H. Radausko poezijos bruožas - žmogaus gyvenimo apmąstymas, dažnai teatrališkas ir ironiškas, paremtas paradoksais. H. Radausko kūryboje pabrėžiama nuostata, kad poezija neturi spręsti politinio gyvenimo problemų, kad ji netarnauja kokiems nors aktualiems visuomeninio gyvenimo tikslams.
3. Pasaulinio meno ir literatūros patirtis formuoja poeto požiūrį į žmogui iškylančius gyvenimo klausimus. H. Radausko eilėraščiuose gausu atvirų ir užslėptų nuorodų į literatūros, dailės ir muzikos istoriją. Taigi norint šią poeziją suprasti reikia išmanyti kultūros ir meno istoriją, kad galėtum atpažinti įvairių epochų meno ir literatūros užuominas. Nors H. Radausko eilėraščiai priskirtini modernizmui, juose dažnai remiamasi artimomis klasicizmo literatūrai ir menui temomis bei motyvais.
4. H. Radausko eilėraščiuose vyrauja poetinės transformacijos principas, kai į eilėraščio erdvę patekę daiktai ar reiškiniai netenka įprastų savybių ir įgauna nebūdingų bruožų, kurie atskleidžia poeto kuriamo pasaulio reikšmes, pavyzdžiui, augalai „atplėšiami" nuo šaknų ir ima judėti erdvėje, tikrovė „nužudoma", kad galėtų atgimti naujai kuriamame poetiniame pasaulyje.
5. Poetinės transformacijos atskleidžia nuolat kintantį H. Radausko požiūrį ir vertinimus. Apie tai jis tiesiai pasako: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu." Šitas pasakiškumas stebuklų, karnavalo, džiaugsmo ir žiaurumų supynimas, netikėtas gyvenimo smulkmenų sureikšminimas rodo, kad poetas atsisako įprasto, tradicijosdiktuojamo žvelgimo į pasaulį ir siūlo naują, netikėtą požiūrį. H. Radausko kūryboje apskritai labai dažna kūrybos ir kūrėjo tema.
6. Labai taisyklinga, skaidri H. Radausko eilėraščio struktūra: strofų sandara, eilėdara, intonacija.
Kūrybos bruožai
l . H. Radausko kūryba stovi atokiau nuo prieškario neoromantikų lyrikos. Svarbiausias skirtumas - lyrinio subjekto vaidmuo eilėraštyje. H. Radausko poezijos lyrinis subjektas nesiekia intymiai išsakyti savuosius jausmus, greičiau pasakoja istorijas pats jose nedalyvaudamas arba stebi savo surežisuotą vaizdų ir žodžių spektaklį; matome pagrindinius ir šalutinius veikėjus, aplinkybes, santykius, įvykių užuomazgas ir atomazgas. Šiame poetiniame kalbėjime susipina ironija ir stiprus gyvenimo tragiškumo pojūtis, ypač sustiprėjęs vėlyvojoje kūryboje.
2. Pagrindinis H. Radausko poezijos bruožas - žmogaus gyvenimo apmąstymas, dažnai teatrališkas ir ironiškas, paremtas paradoksais. H. Radausko kūryboje pabrėžiama nuostata, kad poezija neturi spręsti politinio gyvenimo problemų, kad ji netarnauja kokiems nors aktualiems visuomeninio gyvenimo tikslams.
3. Pasaulinio meno ir literatūros patirtis formuoja poeto požiūrį į žmogui iškylančius gyvenimo klausimus. H. Radausko eilėraščiuose gausu atvirų ir užslėptų nuorodų į literatūros, dailės ir muzikos istoriją. Taigi norint šią poeziją suprasti reikia išmanyti kultūros ir meno istoriją, kad galėtum atpažinti įvairių epochų meno ir literatūros užuominas. Nors H. Radausko eilėraščiai priskirtini modernizmui, juose dažnai remiamasi artimomis klasicizmo literatūrai ir menui temomis bei motyvais.
4. H. Radausko eilėraščiuose vyrauja poetinės transformacijos principas, kai į eilėraščio erdvę patekę daiktai ar reiškiniai netenka įprastų savybių ir įgauna nebūdingų bruožų, kurie atskleidžia poeto kuriamo pasaulio reikšmes, pavyzdžiui, augalai „atplėšiami" nuo šaknų ir ima judėti erdvėje, tikrovė „nužudoma", kad galėtų atgimti naujai kuriamame poetiniame pasaulyje.
5. Poetinės transformacijos atskleidžia nuolat kintantį H. Radausko požiūrį ir vertinimus. Apie tai jis tiesiai pasako: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu." Šitas pasakiškumas stebuklų, karnavalo, džiaugsmo ir žiaurumų supynimas, netikėtas gyvenimo smulkmenų sureikšminimas rodo, kad poetas atsisako įprasto, tradicijosdiktuojamo žvelgimo į pasaulį ir siūlo naują, netikėtą požiūrį. H. Radausko kūryboje apskritai labai dažna kūrybos ir kūrėjo tema.
6. Labai taisyklinga, skaidri H. Radausko eilėraščio struktūra: strofų sandara, eilėdara, intonacija.
Antanas Škėma
Lietuvių moderniosios literatūros atstovas, prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma gimė 1910 m. Lenkijoje, Lodzėje, vėliau su tėvais gyveno Rusijoje, Ukrainoje. Šeimai grįžus į Lietuvą, mokėsi medicinos, teisės, tačiau mokslų nebaigė; daugiausia laiko skirdavo teatrui: vaidino Kauno ir Vilniaus valstybiniuose dramos teatruose, režisavo spektaklius, pats ėmėsi dramaturgijos.
1944 m. su žmona ir dukra pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Ten dirbo įvairiuose fabrikuose darbininku, viešbučio liftininku, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos teatrinėje veikloje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1961 m. žuvo automobilio katastrofoje netoli Čikagos.
Literatūroje A. Škėma debiutavo 1929 m. novele „Baimė", kurioje atsispindi esminė jo ieškojimų kryptis - dėmesys žmogaus psichikos būsenoms, protu nesuvokiamiems likimo posūkiams. Vėliau Vokietijoje ir Amerikoje rašytojas išleido keletą novelių ir apysakų knygų: „Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947), „Šventoji Inga" (1952), „Čelesta" (1960). Jose ironiškai žvelgia į žmonijos istoriją, jų žmogus absurdiškame pasaulyje ieško Dievo ir meilės. Be novelių, parašė devynias dramas (žinomiausia -„Pabudimas"), kuriose svarsto amžinuosius meilės ir mirties klausimus.
Romanas „Balta drobulė", vienas žymiausių šio žanro kūrinių lietuvių literatūroje, buvo parašytas 1954 m., bet išspausdintas tik 1958 m. Jis pasižymi modernia pasakojimo forma.
A. Škėmos literatūrines pažiūras atskleidžia ne tik jo grožinė kūryba, bet ir publicistika bei literatūros kritika. Jis smerkė tokius kūrinius, kuriuose atvirai deklaruojamos tautinės ir krikščioniškos vertybės laikomos svarbesnėmis už meninius literatūros ieškojimus. A. Škėma šaipėsi iš miesčioniško išeivijos skonio ir antrarūšės literatūros garbinimo. Jo nuomone, lietuvių literatūra turi tapti moderni ir artima Vakarų literatūros kontekstui.
Kūrybos bruožai
l . Romano „Balta drobulė" veiksmas trunka beveik parą (prasideda be šešių minučių keturios po pietų ir baigiasi kitos dienos rytą apie dvyliktą). Šioje „paros istorijoje" dominuoja sąmonės srautas, t.y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva. Išorinė tikrovė rodoma kaip Garšvos sąmonės produktas: prisiminimai, jausmai, reakcija į žmones, kuriuos Garšva kelia liftu, asociacijos, net išgyvenamos vizijos - viskas susipina ir teka kaip fragmentiškas, bet nenutrūkstantis srautas.
2. Greta sąmonės srauto, perteikiamo dažniausiai pirmuoju asmeniu, atsiranda trečiojo asmens balsu sakomi žodžiai. Tai pasakotojas, žvelgiantis iš šalies ir komentuojantis, ką Garšva veikia ir kur jis yra. Visažinis pasakotojas taip pat papasakoja kai kuriuos Garšvos ankstesnio gyvenimo epizodus.
3. Be sąmonės srauto ir iš šalies žvelgiančio pasakotojo teksto, romane pateikiami ir Garšvos užrašai, kuriuose pagrindinis veikėjas prisimena ir pasakoja apie savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje.
4. Minėti trys pasakojimo tipai romane nuolat kaitaliojami dažnai nepaisant pastraipų ar kitokių grafinių ženklų.
5. Romane pavaizduota tik vieno personažo - Antano Garšvos, keturiasdešimties metų vyro, dirbančio keltuvininku, t.y. liftininku, gyvenimo istorija, bet ji parodyta įvairiais požiūriais. Garšva - keltuvininkas. Privaloma uniforma - suvienodinimo ženklas, Garšva jaučiasi prarandantis individualybę: jis - tik 87 numeris, negali bendrauti su žmonėmis, nes privalo stropiai atlikti keltuvininko vaidmenį, uždara keltuvo erdvė primena kalėjimą ir t.t. Garšva - taip pat ir poetas. Kūryba jį gelbsti nuo rutinos ir aplinkos gniuždymo. Garšva tiki, kad kūryba gelbsti ir nuo mirties, ir daro žmogų žmogumi. Romano pabaigoje Garšva atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, ir atsisako minties būtinai įrėžti savo vardą literatūros istorijoje.
6. Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai junta gyvenimo beprasmybę ir savo padėties tragizmą, nes absurdą, kaip ir filosofas bei rašytojas Albertas Kamiu (Camus), suvokia sąmoningai. Gyvenimo absurdą Garšva siekia įveikti panieka ir ironija.
7. Garšva jaučiasi esąs nevykėlis. Liga apverčia jo gyvenimą aukštyn kojom, paaštrėja kaltės jausmas, katastrofos nuojautos daro gyvenimą neįmanomą.
8. „Balta drobulė" sukuria tragišką literatūrinę modernių laikų destruktyvaus pasaulio viziją, kokios dar nebuvo kaimo tematika besiremiančioje lietuvių prozoje. Romane svarstomi pasaulio pokyčiai, žmogaus dvasinė krizė, naujas santykis su realybe ir Dievu, apmąstoma emigranto patirtis
1944 m. su žmona ir dukra pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Ten dirbo įvairiuose fabrikuose darbininku, viešbučio liftininku, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos teatrinėje veikloje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1961 m. žuvo automobilio katastrofoje netoli Čikagos.
Literatūroje A. Škėma debiutavo 1929 m. novele „Baimė", kurioje atsispindi esminė jo ieškojimų kryptis - dėmesys žmogaus psichikos būsenoms, protu nesuvokiamiems likimo posūkiams. Vėliau Vokietijoje ir Amerikoje rašytojas išleido keletą novelių ir apysakų knygų: „Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947), „Šventoji Inga" (1952), „Čelesta" (1960). Jose ironiškai žvelgia į žmonijos istoriją, jų žmogus absurdiškame pasaulyje ieško Dievo ir meilės. Be novelių, parašė devynias dramas (žinomiausia -„Pabudimas"), kuriose svarsto amžinuosius meilės ir mirties klausimus.
Romanas „Balta drobulė", vienas žymiausių šio žanro kūrinių lietuvių literatūroje, buvo parašytas 1954 m., bet išspausdintas tik 1958 m. Jis pasižymi modernia pasakojimo forma.
A. Škėmos literatūrines pažiūras atskleidžia ne tik jo grožinė kūryba, bet ir publicistika bei literatūros kritika. Jis smerkė tokius kūrinius, kuriuose atvirai deklaruojamos tautinės ir krikščioniškos vertybės laikomos svarbesnėmis už meninius literatūros ieškojimus. A. Škėma šaipėsi iš miesčioniško išeivijos skonio ir antrarūšės literatūros garbinimo. Jo nuomone, lietuvių literatūra turi tapti moderni ir artima Vakarų literatūros kontekstui.
Kūrybos bruožai
l . Romano „Balta drobulė" veiksmas trunka beveik parą (prasideda be šešių minučių keturios po pietų ir baigiasi kitos dienos rytą apie dvyliktą). Šioje „paros istorijoje" dominuoja sąmonės srautas, t.y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva. Išorinė tikrovė rodoma kaip Garšvos sąmonės produktas: prisiminimai, jausmai, reakcija į žmones, kuriuos Garšva kelia liftu, asociacijos, net išgyvenamos vizijos - viskas susipina ir teka kaip fragmentiškas, bet nenutrūkstantis srautas.
2. Greta sąmonės srauto, perteikiamo dažniausiai pirmuoju asmeniu, atsiranda trečiojo asmens balsu sakomi žodžiai. Tai pasakotojas, žvelgiantis iš šalies ir komentuojantis, ką Garšva veikia ir kur jis yra. Visažinis pasakotojas taip pat papasakoja kai kuriuos Garšvos ankstesnio gyvenimo epizodus.
3. Be sąmonės srauto ir iš šalies žvelgiančio pasakotojo teksto, romane pateikiami ir Garšvos užrašai, kuriuose pagrindinis veikėjas prisimena ir pasakoja apie savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje.
4. Minėti trys pasakojimo tipai romane nuolat kaitaliojami dažnai nepaisant pastraipų ar kitokių grafinių ženklų.
5. Romane pavaizduota tik vieno personažo - Antano Garšvos, keturiasdešimties metų vyro, dirbančio keltuvininku, t.y. liftininku, gyvenimo istorija, bet ji parodyta įvairiais požiūriais. Garšva - keltuvininkas. Privaloma uniforma - suvienodinimo ženklas, Garšva jaučiasi prarandantis individualybę: jis - tik 87 numeris, negali bendrauti su žmonėmis, nes privalo stropiai atlikti keltuvininko vaidmenį, uždara keltuvo erdvė primena kalėjimą ir t.t. Garšva - taip pat ir poetas. Kūryba jį gelbsti nuo rutinos ir aplinkos gniuždymo. Garšva tiki, kad kūryba gelbsti ir nuo mirties, ir daro žmogų žmogumi. Romano pabaigoje Garšva atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, ir atsisako minties būtinai įrėžti savo vardą literatūros istorijoje.
6. Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai junta gyvenimo beprasmybę ir savo padėties tragizmą, nes absurdą, kaip ir filosofas bei rašytojas Albertas Kamiu (Camus), suvokia sąmoningai. Gyvenimo absurdą Garšva siekia įveikti panieka ir ironija.
7. Garšva jaučiasi esąs nevykėlis. Liga apverčia jo gyvenimą aukštyn kojom, paaštrėja kaltės jausmas, katastrofos nuojautos daro gyvenimą neįmanomą.
8. „Balta drobulė" sukuria tragišką literatūrinę modernių laikų destruktyvaus pasaulio viziją, kokios dar nebuvo kaimo tematika besiremiančioje lietuvių prozoje. Romane svarstomi pasaulio pokyčiai, žmogaus dvasinė krizė, naujas santykis su realybe ir Dievu, apmąstoma emigranto patirtis
Juozas Aputis
Vienas savičiausių kaimo gyvenimo vaizduotojų šiuolaikinėje lietuvių literatūroje Juozas Aputis gimė 1936 m. Balčiuose (Raseinių r.). 1960 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo literatūros laikraščių ir žurnalų redakcijose.
1986 m. novelių rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo" buvo įvertinta Nacionaline literatūros premija.
Reikšmingiausi kūriniai - novelių rinkiniai „Horizonte bėga šernai" (1970), „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais" (1977), „Keleivio novelės" (1985), apysakų knyga „Tiltas per Žalpę" (1980), apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje" (parašyta 1971, išsp. 1989), romanas „Smėlynuose negalima sustoti" (1996).
Kūrybos bruožai
l. J. Aputis pasirinko ne vadinamąją išorinės, o vidinės prozos kryptį: rašyti ne apie tai, kas ir kam nutiko, o kas žmoguje įvyko ir vyksta. Tematikos požiūriu jis laikomas kaimo rašytoju: jo vaizduojami inteligentai - išeiviai iš kaimo, savo pasaulėžiūra, mąstymu, jausena artimi kaimui, kuriame buvo gautos pirmosios tikrumo ir žmogiškumo pamokos.
2.. J. Aputis vienas pirmųjų prabilo apie senojo kaimo nykimą, kolūkyje gyvenančio žmogaus dvasinius praradimus. Rašytojui vertinga tik tai, kas tikra, todėl pasakotojas šaiposi iš snobiško domėjimosi etnografija ir senove.
3. Vienas pagrindinių rašytojo kūrybos motyvų - žmogaus noras ir gebėjimas pasipriešinti smurtui, todėl dažnai vaizduojami etinio pasirinkimo, vidinės stiprybės išbandymo atvejai.
4. J. Apučio veikėjams svarbus laiko pojūtis, jie skausmingai suvokia, kad žmogus negali pasipriešinti vertybių kaitai. Todėl jam didžiausią reikšmę turi atminties galia, vaikystės ir jaunystės išgyvenimai, padedantys orientuotis pakitusiame pasaulyje. Jautrumas, intuityvus ryšys su kitu žmogum, bendravimo šiluma laikomi svarbiausiomis vertybėmis, kurias reikia puoselėti materialėjančiame dabarties pasaulyje
5. J. Aputis laikomas nuotaikos, dažnai liūdnos, meistru. Kai kuriuose kūriniuose atsiranda naujas personažas - autorius, kuris „neleidžia" skaitytojui įsijausti, o
skatina jį kartu su autoriumi mąstyti ir spręsti, kaip reikėtų elgtis tokiomis aplinkybėmis.
6. J. Aputis modernizavo to meto lietuvių prozą, įtvirtino joje lyrinę pasaulėjautą, asociatyvų kalbėjimą, kai kiekviena smulkmena tampa reikšminga. Vienas pirmųjų to meto lietuvių prozoje kūrė sąlygišką tikrovę (vaizdavo vizijas, sapnus).
7. Rašytojo stiliui būdinga emocingas kalbėjimas, atviras vertinimas, asmeninės pozicijos išsakymas.
1986 m. novelių rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo" buvo įvertinta Nacionaline literatūros premija.
Reikšmingiausi kūriniai - novelių rinkiniai „Horizonte bėga šernai" (1970), „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais" (1977), „Keleivio novelės" (1985), apysakų knyga „Tiltas per Žalpę" (1980), apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje" (parašyta 1971, išsp. 1989), romanas „Smėlynuose negalima sustoti" (1996).
Kūrybos bruožai
l. J. Aputis pasirinko ne vadinamąją išorinės, o vidinės prozos kryptį: rašyti ne apie tai, kas ir kam nutiko, o kas žmoguje įvyko ir vyksta. Tematikos požiūriu jis laikomas kaimo rašytoju: jo vaizduojami inteligentai - išeiviai iš kaimo, savo pasaulėžiūra, mąstymu, jausena artimi kaimui, kuriame buvo gautos pirmosios tikrumo ir žmogiškumo pamokos.
2.. J. Aputis vienas pirmųjų prabilo apie senojo kaimo nykimą, kolūkyje gyvenančio žmogaus dvasinius praradimus. Rašytojui vertinga tik tai, kas tikra, todėl pasakotojas šaiposi iš snobiško domėjimosi etnografija ir senove.
3. Vienas pagrindinių rašytojo kūrybos motyvų - žmogaus noras ir gebėjimas pasipriešinti smurtui, todėl dažnai vaizduojami etinio pasirinkimo, vidinės stiprybės išbandymo atvejai.
4. J. Apučio veikėjams svarbus laiko pojūtis, jie skausmingai suvokia, kad žmogus negali pasipriešinti vertybių kaitai. Todėl jam didžiausią reikšmę turi atminties galia, vaikystės ir jaunystės išgyvenimai, padedantys orientuotis pakitusiame pasaulyje. Jautrumas, intuityvus ryšys su kitu žmogum, bendravimo šiluma laikomi svarbiausiomis vertybėmis, kurias reikia puoselėti materialėjančiame dabarties pasaulyje
5. J. Aputis laikomas nuotaikos, dažnai liūdnos, meistru. Kai kuriuose kūriniuose atsiranda naujas personažas - autorius, kuris „neleidžia" skaitytojui įsijausti, o
skatina jį kartu su autoriumi mąstyti ir spręsti, kaip reikėtų elgtis tokiomis aplinkybėmis.
6. J. Aputis modernizavo to meto lietuvių prozą, įtvirtino joje lyrinę pasaulėjautą, asociatyvų kalbėjimą, kai kiekviena smulkmena tampa reikšminga. Vienas pirmųjų to meto lietuvių prozoje kūrė sąlygišką tikrovę (vaizdavo vizijas, sapnus).
7. Rašytojo stiliui būdinga emocingas kalbėjimas, atviras vertinimas, asmeninės pozicijos išsakymas.
Justinas Marcinkevičius
Poetas, dramaturgas, prozininkas Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. Važatkiemyje (Prienų r.), valstiečių šeimoje. 1954 m. baigė Vilniaus universitete lituanistikos studijas. Dirbo redakcijose, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Gyvena Vilniuje. Daugelio premijų laureatas. Į literatūrą atėjo šeštojo dešimtmečio viduryje. Tuomet buvo susijęs su oficialiai sovietinės valdžios palaikoma literatūra, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ėmė tolti nuo oficialiosios komunistinės ideologijos, tapo vienu iš aktyvių tautinės idėjos puoselėtojų ir gynėjų. Savo kūryba, viešais pasisakymais Just. Marcinkevičius Lietuvoje yra išsikovojęs aukštą moralinį autoritetą.
Svarbiausi kūriniai: poezijos rinkimai „Liepsnojantis krūmas" (1968), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas" (1978), poemos „Donelaitis" (1964), „Pažinimo medis" (1979), draminė trilogija „Mindaugas" (1968), „Mažvydas" (1977), „Katedra" (1971), esė knyga „Dienoraštis be datų" (1981).
Kūrybos bruožai
Drama
l. Draminėje trilogijoje „Mindaugas" (1968), „Mažvydas" (1977), „Katedra" (1971) kalbama apie visiems laikams aktualias problemas: koks yra pareigos ir asmenybės laisvės santykis, ar visada tikslas pateisina priemones. Šioje trilogijoje poetas norėjo parodyti, per kokį vargą ir skausmą atsirado pagrindinės lietuvių nacionalinio gyvenimo formos: valstybė, raštas, menas.
2. Poetinės dramos „Mindaugas" siužetą sudaro Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo gyvenimo istorija: kova dėl valdžios, nelaiminga meilė, karūnavimas ir pagaliau mirtis nuo saviškių sąmokslininkų rankos. Tačiau istoriniai faktai leidžia dramaturgui šiuolaikinio žmogaus akimis pažvelgti į tautos istorijos ir žmogaus egzistencijos klausimus. Veikėjų mintys bei išgyvenimai bene svarbesni už siužeto įvykius. Tai parodo ir abiejų veikalo dalių pavadinimai: I d. - „Meilė ir smurtas", II d. - „Šlovė ir kančia". Dramoje atskleista Mindaugo tragedija - tai valdovo ir žmogaus tragedija. Mindaugas - valdovas, siekiantis bet kokia kaina suvienyti Lietuvą, bet kartu jis gyvas, klystantis, brangiai už viską sumokantis, savo asmeninį gyvenimą norintis turėti žmogus. Just. Marcinkevičius kelia klausimą: ar kilnus tikslas visada pateisina priemones? (Mindaugo kovos su politiniais priešininkais metodus dramoje taikliai nusako jo brolis Dausprungas: „Pakorė, nugalabijo, išvijo.").
3. Antroji trilogijos dalis - trijų dalių giesmė „Mažvydas" - nukelia skaitytoją į XVI amžių, kai atsirado raštija lietuvių kalba. Pagrindinis kūrinio personažas - pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Jo „Katekizmo" žodis turi būti švarus, teisingas, vienijantis, tarnaujantis laisvei. Mažvydą autorius pristato kaip gyvybinių tautos interesų reiškėją, didvyrį ir kankinį. Herojus kenčia dėl to, kad visa, kas, atrodo, galėtų būti laikoma nepajudinamomis vertybėmis - dideli siekimai ir žygdarbiai, staiga susvyruoja, nebetenka pagrindų, nes jis paliko pražūčiai savo mylimąją, nepajėgė išgelbėti sūnaus (beje, tai poeto sukurti, o ne biografiniai faktai). Taigi ir šioje dramoje pagrindine konflikto ašimi lieka žmogaus pareigos, aukojimosi aukštesniems idealams ir jo asmeninio gyvenimo susidūrimas.
4. Just. Marcinkevičiaus dramose, panašiai kaip ir poezijoje, kalbama apie žmogaus įsipareigojimą tėvynei, jos kultūrai, apie kalbos, rašto svarbą, būtinybę juos saugoti, o kartu apie žmogaus meilę, apie jo kaltes ir atgailos galimybę.
Svarbiausi kūriniai: poezijos rinkimai „Liepsnojantis krūmas" (1968), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas" (1978), poemos „Donelaitis" (1964), „Pažinimo medis" (1979), draminė trilogija „Mindaugas" (1968), „Mažvydas" (1977), „Katedra" (1971), esė knyga „Dienoraštis be datų" (1981).
Kūrybos bruožai
Drama
l. Draminėje trilogijoje „Mindaugas" (1968), „Mažvydas" (1977), „Katedra" (1971) kalbama apie visiems laikams aktualias problemas: koks yra pareigos ir asmenybės laisvės santykis, ar visada tikslas pateisina priemones. Šioje trilogijoje poetas norėjo parodyti, per kokį vargą ir skausmą atsirado pagrindinės lietuvių nacionalinio gyvenimo formos: valstybė, raštas, menas.
2. Poetinės dramos „Mindaugas" siužetą sudaro Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo gyvenimo istorija: kova dėl valdžios, nelaiminga meilė, karūnavimas ir pagaliau mirtis nuo saviškių sąmokslininkų rankos. Tačiau istoriniai faktai leidžia dramaturgui šiuolaikinio žmogaus akimis pažvelgti į tautos istorijos ir žmogaus egzistencijos klausimus. Veikėjų mintys bei išgyvenimai bene svarbesni už siužeto įvykius. Tai parodo ir abiejų veikalo dalių pavadinimai: I d. - „Meilė ir smurtas", II d. - „Šlovė ir kančia". Dramoje atskleista Mindaugo tragedija - tai valdovo ir žmogaus tragedija. Mindaugas - valdovas, siekiantis bet kokia kaina suvienyti Lietuvą, bet kartu jis gyvas, klystantis, brangiai už viską sumokantis, savo asmeninį gyvenimą norintis turėti žmogus. Just. Marcinkevičius kelia klausimą: ar kilnus tikslas visada pateisina priemones? (Mindaugo kovos su politiniais priešininkais metodus dramoje taikliai nusako jo brolis Dausprungas: „Pakorė, nugalabijo, išvijo.").
3. Antroji trilogijos dalis - trijų dalių giesmė „Mažvydas" - nukelia skaitytoją į XVI amžių, kai atsirado raštija lietuvių kalba. Pagrindinis kūrinio personažas - pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Jo „Katekizmo" žodis turi būti švarus, teisingas, vienijantis, tarnaujantis laisvei. Mažvydą autorius pristato kaip gyvybinių tautos interesų reiškėją, didvyrį ir kankinį. Herojus kenčia dėl to, kad visa, kas, atrodo, galėtų būti laikoma nepajudinamomis vertybėmis - dideli siekimai ir žygdarbiai, staiga susvyruoja, nebetenka pagrindų, nes jis paliko pražūčiai savo mylimąją, nepajėgė išgelbėti sūnaus (beje, tai poeto sukurti, o ne biografiniai faktai). Taigi ir šioje dramoje pagrindine konflikto ašimi lieka žmogaus pareigos, aukojimosi aukštesniems idealams ir jo asmeninio gyvenimo susidūrimas.
4. Just. Marcinkevičiaus dramose, panašiai kaip ir poezijoje, kalbama apie žmogaus įsipareigojimą tėvynei, jos kultūrai, apie kalbos, rašto svarbą, būtinybę juos saugoti, o kartu apie žmogaus meilę, apie jo kaltes ir atgailos galimybę.
Marius Katiliškis
Psichologinis romanas "Miškais ateina ruduo" (1957) - M.Katiliškio meniškiausias kūrinys. Romano ašis - lietuvis ir miškas. Veiksmo erdvė - miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas. M.Katiliškis pabrėžia ypatingą savo kuriamo pasaulio uždarumą. Romane kuriamas pasaulis ir jo žmonės gyvena gamtos laiko rėmuose. Jų dvasinis gyvenimas plėtojasi ir lemtis pildosi drauge su metų laikų kaita. - nuo pavasario atgimimo iki rudens liepsnos. Žiema yra tik veikėjų nuojautose. Miško vaizdai yra svarbi kompozicinė kūrinio jungtis. Jie įspūdingiausiai rodo metų laiką, plėtoja romano veiksmą, atskleidžia veikėjus. Dramatiški gamtos ir žmonių likimai rodo, per kokią sumaištį ir chaosą kuriasi naujos gyvenimo formos, kokią didelę kainą tenka mokėti už išėjimą į civilizuotos visuomenės kelią.
Jonas Aistis
Jonas Aistis - vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus, vėlyvojoje kūryboje itin angažavęsis Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas.
Jonas Aistis gimė 1904m. liepos 7d. Kampiškių dvaro darbininko šeimoje, Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje. 1907m. su tėvais persikėlė į Rumšiškes. 1919-1927m. J.Aistis mokėsi Kauno "Aušros" gimnazijoje. Čia jis pradėjo rašyti eilėraščius. Pirmasis eilėraštis išspausdintas 1927m. "Ateityje". Literatūrą J.Aistis studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Studijų metu dirbo ir Žemės ūkio banke. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, J.Aistis 1936-1940m. studijavo Grenoblio universitete Prancūzijoje. 1944m. apgynęs disertaciją, gavo filosofijos daktaro laipsnį. Dėl karo ir okupacijų negalėdamas grįžti į Lietuvą, 1944-1946m. dirbo Nicos archyvuose ir Paryžiaus bibliotekoje, 1946m. su šeima persikėlė į JAV. Iki 1952m. Marijanapolio kolegijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1952-1958m. J.Aistis dirbo Laisvosios Europos lietuvių skyriuje New Yorke, nuo 1958m. gyveno Vašingtone, dirbo Kongreso bibliotekoje. Mirė 1973m. birželio 13d. Vašingtone.
Jonas Aistis gimė 1904m. liepos 7d. Kampiškių dvaro darbininko šeimoje, Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje. 1907m. su tėvais persikėlė į Rumšiškes. 1919-1927m. J.Aistis mokėsi Kauno "Aušros" gimnazijoje. Čia jis pradėjo rašyti eilėraščius. Pirmasis eilėraštis išspausdintas 1927m. "Ateityje". Literatūrą J.Aistis studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Studijų metu dirbo ir Žemės ūkio banke. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, J.Aistis 1936-1940m. studijavo Grenoblio universitete Prancūzijoje. 1944m. apgynęs disertaciją, gavo filosofijos daktaro laipsnį. Dėl karo ir okupacijų negalėdamas grįžti į Lietuvą, 1944-1946m. dirbo Nicos archyvuose ir Paryžiaus bibliotekoje, 1946m. su šeima persikėlė į JAV. Iki 1952m. Marijanapolio kolegijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1952-1958m. J.Aistis dirbo Laisvosios Europos lietuvių skyriuje New Yorke, nuo 1958m. gyveno Vašingtone, dirbo Kongreso bibliotekoje. Mirė 1973m. birželio 13d. Vašingtone.