Realizmas(XIX a. antoji pusė)
Jonas Biliūnas
Jonas Biliūnas gimė 1879 m. Niūronyse (Anykščių r.), valstiečių šeimoje, mirė 1907 m. Zakopanėje (Lenkija). 1953 m. Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet J. Biliūnas pasirinko rašytojo profesionalo kelią, studijavo literatūrą Leipcige ir Ciuriche, rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą.XIX a. pab.- XX a. per. Lietuvių rašytojo gyvenimas buvo skurdus, lydimas nepriteklių. Kaip ir ne vienas bendraamžis, J. Biliūnas susirgo džiova. Grožinę kūrybą J. Biliūnas pradėjo nuo darbininkiškos tematikos apsakymų, vėliau parašė noveles „Kliudžiau", „Vagis", „Žvaigždė" ir kt. Paskutiniais gyvenimo metais, jau sirgdamas, parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles ,,Joniukas“, „Lazda", „Ubagas", „Brisiaus galas", apysaką „Liūdna pasaka" ir kt.
Kūrybos bruožai
l . Svarbiausias J. Biliūno prozos savitumas - pasakojimas pirmuoju asmeniu. J. Biliūno kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis, keliuose kūriniuose pasakotojo paveikslui naudojami autoriaus biografijos faktai: mokslas užsienyje, atostogos tėviškėje, liga.
2. Subjektyviame pasakojime daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui. Šio tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. J. Biliūnas - lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas. Jo kūryba pradeda vadinamosios lietuvių lyrinės prozos tradiciją, kurią pratęsia tokie autoriai kaip Antanas Vienuolis, Putinas, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius.
3. J. Biliūno novelėse svarbus tampa pasakojimo laikas ir papasakota istorija. Į skaitytojo akiratį patenka tik tai, ką mato ar prisimena pasakotojas-personažas; jo išgyvenimuose ir svarstymuose dažnai sutelkiama kūrinio prasmė.
4. Daugelio kūrinių centre - žmogaus santykiai su kitu žmogumi, sąžinės, atsakomybės tema. Vyraujanti moralinė nuostata - gailėtis nelaimingo ir atleisti netgi skriaudėjui. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis, tačiau pasakotojas nesiima šventuolio ar teisėjo vaidmens: jis atidžiai įsižiūri į aplinką ieškodamas žmogiškumo apraiškų, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. Net pasakodamas kitų „paklydimo" istorijas, didžiausios atsakomybės imasi pasakotojas.
5. Į literatūrą įvedama ralizmo teaorija
6. Literatūros tikslas-mokyti skaitytoją jautrumo, žadinti jo gėrio ir grožio jausmą
7.paslortis- visapusiškai atskleisti tikrovę, todėl reikia vaizduoti ir gerus ir blogus gyvenimo reiškinius
Novelių komozicia: atvira, sudaromas įspūdis, kad pasakojimas yra didesnės įvykių ir išgyvenimų dalis, jis baigiamas abejone, skatinančia skaitytojui pačiam daryti išvadas
"Ubagas"
Žodis “ubagas” išduoda , kad pasakojimo tema yra susijusi su socialinėmis žmonių problemomis – nusigyvenusiu žmogumi. Tačiau ar ši psichologinė novelė tikrai “ubagu” vadina iš namų išvytą senelį , o galbūt čia minimas yra dvasios “ubagas” – pastarojo sūnus, išvijęs tėvą?
Pirmasis kūrinio segmentas nukelia skaitytoją į prisiminimų erdvę, kur pasakotojas , kalbąs pirmuoju asmeniu, piešia senelio Sabaliūno paveikslą vaiko akimis. Šis segmentas yra taip pat ir savotiška šios ištraukos užuomazga, kur retorikos gausa erdvei suteikia nostalgijos. Ryškaus tautosakinio motyvo ( sodžius su bitėmis) kontekste Sabaliūnas vaizduojamas kaip doras ir dosnus žmogus , o tai ypač pabrėžia glaudžiai aprašomas jo santykis su gyvąja gamta(labai mylėjo bites). Taigi tampa visiškai nesuvokiama , kaip visų kaimo vaikų taip mylimas “dėdė Petras” galėjo atsidurti gatvėje su ubago lazda?
Atsakymas į šį klausimą nukelia į antrąjį segmentą , kuris tiek sav forma ( dialogas ) , yra priešingas , opoziciškas pirmajam. Pasakotojas čia veiksmą nukelia iš gražių , mielų prisiminimų į skaudžią realybę. Šio segmento tragiškumą pabrėžia žodis “tamsta",kai tą patį žmogų prieš tai veikėjas vadino daug šilčiau ( dėdė Petras ) , tas žmogus jam buvo artimas , o staiga tapo svetimu ,atitolusiu , tarsi jam prasikaltusiu. Slogią veikėjų nuotaiką atspindi trumpi dialogo sakiniai , išreiškiantys ir susijaudinimą , bei nusakantys situacijos pokytį . Retorikos gausa šio segmento žodžius “sūnus išvarė” , paverčia tarsi savotiška ištraukos kulminacija : kur paprastai su šiluma ir švelnumu besiasocijuojantis žodis “sūnus” , čia savotiškai įkūnija visas senelio skriaudas, nelaimes, užgriuvusį sielvartą . Ši antitezė pabrėžia J.Biliūno lyrinės novelės neįprastumą . Poetui yra ypač būdingas praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas , matomas šio segmento pabaigoje, kur retorika ( supratau...sūnus..) gilų veikėjų susijaudinimą, susimąstymą apie dar vaikystėje buvusio jo draugo , Sabaliūno sūnaus, žiaurumą, stebinantį šaltakraujiškumą ( išvija savo tėvą ) ...
Trečiasis segmentas vėl pradedamas dialogu, dar kartą pabrėžia “visą medų” iš senelio Sabaliūno širdies ir gyvenimo atėmusio sūnaus cinizmą. Šiame segmente Sabaliūnas pasiekia didžiausią emocinį susijaudinimą ( tai išduoda retorika) . akivaizdu , kad pasakotojo paskirtis šiame segmente yra išklausyti . labiausiai pabrėžiama čia yra žmogiškumo problematika ir padėtis žmogaus , kuris yra nubaustas už tai , kad myli ( “taip juos mylėjau” ) . Šis segmentas – ištraukos atomazga, nes visą laiką tvyrojusi įtampa prasiveržia į išorę ir yra atvirai demonstruojama kartu su senelio ašaromis.
Šią J.Biliūno novelę galima vadinti didaktine, tačiau ne todėl, kad ji mokytų gerbti savo tėvus, bet todėl, kad kiekvienam iš mūsų galima būtų pasimokyti iš senelio Sabaliūno rasti savyje jėgų ne neapykantai , o meilei ir beatodairiškam gerumui susitaikant su žiauria ir negailestinga gyvenimo realybe.
"Vagis"
Pagrindinis veikėjas Jokūbas. Jokūbo pasakojimas remiasi kontrastu: iš pradžių jis, nevengdamas pasigirti, kalba apie savo jaunystę, piršlybas, yra darbštus, stiprus, linksmas, mylintis darbą ir žmones žmogus, nieko negalintis nuskriausti. O šią laimingą gyvenimą tą pačią sėkmingų piršlybų naktį perkerta nelaimė – Jokūbas nužudo vagį. Nuo šio momento veikėjo gyvenimas yra dviprasmis. Viena vertus, jam neblogai sekasi ūkininkauti, jis turi šeimą, yra gerbiamas kaimynų, bet, kita vertus, jis yra užmušęs žmogų ir šito užmiršti negali.
Kūrybos bruožai
l . Svarbiausias J. Biliūno prozos savitumas - pasakojimas pirmuoju asmeniu. J. Biliūno kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis, keliuose kūriniuose pasakotojo paveikslui naudojami autoriaus biografijos faktai: mokslas užsienyje, atostogos tėviškėje, liga.
2. Subjektyviame pasakojime daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui. Šio tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. J. Biliūnas - lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas. Jo kūryba pradeda vadinamosios lietuvių lyrinės prozos tradiciją, kurią pratęsia tokie autoriai kaip Antanas Vienuolis, Putinas, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius.
3. J. Biliūno novelėse svarbus tampa pasakojimo laikas ir papasakota istorija. Į skaitytojo akiratį patenka tik tai, ką mato ar prisimena pasakotojas-personažas; jo išgyvenimuose ir svarstymuose dažnai sutelkiama kūrinio prasmė.
4. Daugelio kūrinių centre - žmogaus santykiai su kitu žmogumi, sąžinės, atsakomybės tema. Vyraujanti moralinė nuostata - gailėtis nelaimingo ir atleisti netgi skriaudėjui. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis, tačiau pasakotojas nesiima šventuolio ar teisėjo vaidmens: jis atidžiai įsižiūri į aplinką ieškodamas žmogiškumo apraiškų, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. Net pasakodamas kitų „paklydimo" istorijas, didžiausios atsakomybės imasi pasakotojas.
5. Į literatūrą įvedama ralizmo teaorija
6. Literatūros tikslas-mokyti skaitytoją jautrumo, žadinti jo gėrio ir grožio jausmą
7.paslortis- visapusiškai atskleisti tikrovę, todėl reikia vaizduoti ir gerus ir blogus gyvenimo reiškinius
Novelių komozicia: atvira, sudaromas įspūdis, kad pasakojimas yra didesnės įvykių ir išgyvenimų dalis, jis baigiamas abejone, skatinančia skaitytojui pačiam daryti išvadas
"Ubagas"
Žodis “ubagas” išduoda , kad pasakojimo tema yra susijusi su socialinėmis žmonių problemomis – nusigyvenusiu žmogumi. Tačiau ar ši psichologinė novelė tikrai “ubagu” vadina iš namų išvytą senelį , o galbūt čia minimas yra dvasios “ubagas” – pastarojo sūnus, išvijęs tėvą?
Pirmasis kūrinio segmentas nukelia skaitytoją į prisiminimų erdvę, kur pasakotojas , kalbąs pirmuoju asmeniu, piešia senelio Sabaliūno paveikslą vaiko akimis. Šis segmentas yra taip pat ir savotiška šios ištraukos užuomazga, kur retorikos gausa erdvei suteikia nostalgijos. Ryškaus tautosakinio motyvo ( sodžius su bitėmis) kontekste Sabaliūnas vaizduojamas kaip doras ir dosnus žmogus , o tai ypač pabrėžia glaudžiai aprašomas jo santykis su gyvąja gamta(labai mylėjo bites). Taigi tampa visiškai nesuvokiama , kaip visų kaimo vaikų taip mylimas “dėdė Petras” galėjo atsidurti gatvėje su ubago lazda?
Atsakymas į šį klausimą nukelia į antrąjį segmentą , kuris tiek sav forma ( dialogas ) , yra priešingas , opoziciškas pirmajam. Pasakotojas čia veiksmą nukelia iš gražių , mielų prisiminimų į skaudžią realybę. Šio segmento tragiškumą pabrėžia žodis “tamsta",kai tą patį žmogų prieš tai veikėjas vadino daug šilčiau ( dėdė Petras ) , tas žmogus jam buvo artimas , o staiga tapo svetimu ,atitolusiu , tarsi jam prasikaltusiu. Slogią veikėjų nuotaiką atspindi trumpi dialogo sakiniai , išreiškiantys ir susijaudinimą , bei nusakantys situacijos pokytį . Retorikos gausa šio segmento žodžius “sūnus išvarė” , paverčia tarsi savotiška ištraukos kulminacija : kur paprastai su šiluma ir švelnumu besiasocijuojantis žodis “sūnus” , čia savotiškai įkūnija visas senelio skriaudas, nelaimes, užgriuvusį sielvartą . Ši antitezė pabrėžia J.Biliūno lyrinės novelės neįprastumą . Poetui yra ypač būdingas praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas , matomas šio segmento pabaigoje, kur retorika ( supratau...sūnus..) gilų veikėjų susijaudinimą, susimąstymą apie dar vaikystėje buvusio jo draugo , Sabaliūno sūnaus, žiaurumą, stebinantį šaltakraujiškumą ( išvija savo tėvą ) ...
Trečiasis segmentas vėl pradedamas dialogu, dar kartą pabrėžia “visą medų” iš senelio Sabaliūno širdies ir gyvenimo atėmusio sūnaus cinizmą. Šiame segmente Sabaliūnas pasiekia didžiausią emocinį susijaudinimą ( tai išduoda retorika) . akivaizdu , kad pasakotojo paskirtis šiame segmente yra išklausyti . labiausiai pabrėžiama čia yra žmogiškumo problematika ir padėtis žmogaus , kuris yra nubaustas už tai , kad myli ( “taip juos mylėjau” ) . Šis segmentas – ištraukos atomazga, nes visą laiką tvyrojusi įtampa prasiveržia į išorę ir yra atvirai demonstruojama kartu su senelio ašaromis.
Šią J.Biliūno novelę galima vadinti didaktine, tačiau ne todėl, kad ji mokytų gerbti savo tėvus, bet todėl, kad kiekvienam iš mūsų galima būtų pasimokyti iš senelio Sabaliūno rasti savyje jėgų ne neapykantai , o meilei ir beatodairiškam gerumui susitaikant su žiauria ir negailestinga gyvenimo realybe.
"Vagis"
Pagrindinis veikėjas Jokūbas. Jokūbo pasakojimas remiasi kontrastu: iš pradžių jis, nevengdamas pasigirti, kalba apie savo jaunystę, piršlybas, yra darbštus, stiprus, linksmas, mylintis darbą ir žmones žmogus, nieko negalintis nuskriausti. O šią laimingą gyvenimą tą pačią sėkmingų piršlybų naktį perkerta nelaimė – Jokūbas nužudo vagį. Nuo šio momento veikėjo gyvenimas yra dviprasmis. Viena vertus, jam neblogai sekasi ūkininkauti, jis turi šeimą, yra gerbiamas kaimynų, bet, kita vertus, jis yra užmušęs žmogų ir šito užmiršti negali.