Renesancas(XV-XVI)
Norėdami geriau suvokti Renesanco bruožus ir jo pasaulėžiūrą, pabandykime išskirti, kuo ji skiriasi nuo ankstensių epochų
Renesancas kultūros judėjimas ir meno stilius, kuriam būdingas „beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų imituoti Antiką“ (Peter Burke). Renesanso idėjos susiformavo Italijoje, vėliau išplito po visą Europą. Renesansas yra epocha tarp Viduramžių ir Naujų amžių, tai kelis šimtmečius trukęs periodas, kuriam būdingas daugelio modernios visuomenės pasaulėžiūros normų formavimasis. Renesansą kaip kultūros epochą charakterizuoja humanizmo sąvoka, akcentuojanti antropocentrizmo, individualizmo, tikėjimo mokslo pažanga, kritinio mąstymo vertybes.
Renesancas kultūros judėjimas ir meno stilius, kuriam būdingas „beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų imituoti Antiką“ (Peter Burke). Renesanso idėjos susiformavo Italijoje, vėliau išplito po visą Europą. Renesansas yra epocha tarp Viduramžių ir Naujų amžių, tai kelis šimtmečius trukęs periodas, kuriam būdingas daugelio modernios visuomenės pasaulėžiūros normų formavimasis. Renesansą kaip kultūros epochą charakterizuoja humanizmo sąvoka, akcentuojanti antropocentrizmo, individualizmo, tikėjimo mokslo pažanga, kritinio mąstymo vertybes.
Antika
|
Viduramžiai
|
Renesancas
|
M. Mažvydas
KATEKIZMAS
Martynas Mažvydas Vaitkūnas (apie 1520 m. – 1563 m. gegužės 21 d. Ragainėje, Mažoji Lietuva) – XVI a. – lietuvių rašytojas, pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmo“ autorius. Ši knyga išleista 1547. Karaliaučičiuje, kur Mažvydas, pakviestas Prūsijos kunigaikščio Albrechto, studijavo universitete ir rengėsi protestantų kunigo darbui. Beje, knygą leidybai jis pateikė jau pirmais studijų metais, o bakalauro diplomą įgijo per dvejus metus.
Realiausia būtų manyti, kad XVI a. pirmoje pusėje, kai katalikiška pasaulietinė ir bažnytinė valdžia ėmė rūpintis lietuvių kalbos vartojimu bažnyčiose, o ypač XVI a. antrajame ketvirtyje, kai Lietuvoje ėmė plisti protestantizmas (kalvinizmas), skleidžiantis bažnyčiose lietuvių kalbą, ir prasidėjo M. Mažvydo veikla. Pirma turėjo būti studijos, tik po jų darbas. Mokytis galėjo maždaug 1535–1540 m., o dirbti Lietuvoje, suprantama, iki1546 m. Lietuvių kalbą vartojo ne tik žodžiu, bet turėjo naudotis ir lietuviškais religinio turinio rankraščiais, nes po Lietuvos krikšto tokių rankraščių jau buvo.
Katekizme dėstomi krikščionių tikėjimo pagrindai, taip pat jame išspausdinta lotyniška dedikacija, dvi pratarmės-lotyniška ir lietuviška, elementorius ir giesmynėlis.Anot profesorės Vandos Zaborskaitės tai yra kolektyvinis darbas, kuriam dalyvavo 13autorių. Dodžioji dalis iš LDK. Tad pirmąją lietuvišką knygą kūrė Lietuvos šviesuomenė, ji - visos lietuvių kultūros vaisius.
Elementoriuje ,,pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti" pirmą kartą pateikiama abėcelė, pritaikyta lietuvių kalbos garsams reikšti.joje aiškiai sekama lotynišku pavyzdžiu. Elementoriuje gausu skaitymo pratimų.
Realiausia būtų manyti, kad XVI a. pirmoje pusėje, kai katalikiška pasaulietinė ir bažnytinė valdžia ėmė rūpintis lietuvių kalbos vartojimu bažnyčiose, o ypač XVI a. antrajame ketvirtyje, kai Lietuvoje ėmė plisti protestantizmas (kalvinizmas), skleidžiantis bažnyčiose lietuvių kalbą, ir prasidėjo M. Mažvydo veikla. Pirma turėjo būti studijos, tik po jų darbas. Mokytis galėjo maždaug 1535–1540 m., o dirbti Lietuvoje, suprantama, iki1546 m. Lietuvių kalbą vartojo ne tik žodžiu, bet turėjo naudotis ir lietuviškais religinio turinio rankraščiais, nes po Lietuvos krikšto tokių rankraščių jau buvo.
Katekizme dėstomi krikščionių tikėjimo pagrindai, taip pat jame išspausdinta lotyniška dedikacija, dvi pratarmės-lotyniška ir lietuviška, elementorius ir giesmynėlis.Anot profesorės Vandos Zaborskaitės tai yra kolektyvinis darbas, kuriam dalyvavo 13autorių. Dodžioji dalis iš LDK. Tad pirmąją lietuvišką knygą kūrė Lietuvos šviesuomenė, ji - visos lietuvių kultūros vaisius.
Elementoriuje ,,pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti" pirmą kartą pateikiama abėcelė, pritaikyta lietuvių kalbos garsams reikšti.joje aiškiai sekama lotynišku pavyzdžiu. Elementoriuje gausu skaitymo pratimų.
M. Daukša
Mikalojus Daukša- humanistas ir humanistinių idėju reiškėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų, švietėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI a. Vilniaus jėzuitų kolegijos rektoriaus Jokūbo Vujeko veikalo "Postylla katolicka" (postilė) vertimas iš lenkų į lietuvių kalbą.. Lietuvių kalbos istorijai reikšmingiausia leidinyje išspausdinta "Prakalba į malonųjį skaitytoją", kurioje aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautai, reiškiamas tikėjimas, jog lietuvių kalba taps lietuvių rašto ir viešosios vartosenos kalba
Mikalojus Daukša gyvenęs ATR( dviejų tautų susijungimas, lenkėjimas prasideda) sukūrimo laikotarpiu pajautęs grėsmę lietuvių kalbos išnykimui, J.Vujeko postilės vertime Daukša kreipiasi į malonųjį skaitytoją aiškindamas Lietuvių kalbos svarbą. Jis teigia kad „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ Daukša Pratarmėje atskleidžia naujųjų laikų tautos suverenumo samprata, aukština gimtojosios kalbos svarbą tautai ir valstybei, o tai dabar tampa gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.
.
Mikalojus Daukša gyvenęs ATR( dviejų tautų susijungimas, lenkėjimas prasideda) sukūrimo laikotarpiu pajautęs grėsmę lietuvių kalbos išnykimui, J.Vujeko postilės vertime Daukša kreipiasi į malonųjį skaitytoją aiškindamas Lietuvių kalbos svarbą. Jis teigia kad „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ Daukša Pratarmėje atskleidžia naujųjų laikų tautos suverenumo samprata, aukština gimtojosios kalbos svarbą tautai ir valstybei, o tai dabar tampa gimtosios kalbos meilės pradžiamokslis kiekvienai lietuvių kartai.
.
J. Radvanas
Jonas Radvanas apie XVI a. vidurį – 1592 m. – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poetas, evangelikas, reformatas.
Poema „Radviliada“ yra vienas ryškiausių XVI a. kūrinių Lietuvos literatūroje. Joje aprašytos Lietuvos pergalės Livonijos kare, tuometės Lietuvos aukštuomenės puoselėta valstybinė ideologija, valstybės geografinis, istorinis, kultūrinis vaizdas. Poemoje atvaizduojama Mikalojaus Radvilos Rudojo asmenybė, taip pat jo didžiausio priešo Ivano Rūsčiojo portretas. „Radviliada“ yra literatūrinis, vieno autoriaus sukurtas epas, skirtas Lietuvos valdovams, karžygiams, istorinėms asmenybėms išaukštinti. Poema artima antikos poezijos žanrams Bukolikoms ir Georgikoms. Vienintelis Lietuvoje esantis poemos egzempliorius saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.Į lietuvių kalbą „Radviliadą“ 1997 m. išvertė literatūros istorikas Sigitas Narbutas.
Poema „Radviliada“ yra vienas ryškiausių XVI a. kūrinių Lietuvos literatūroje. Joje aprašytos Lietuvos pergalės Livonijos kare, tuometės Lietuvos aukštuomenės puoselėta valstybinė ideologija, valstybės geografinis, istorinis, kultūrinis vaizdas. Poemoje atvaizduojama Mikalojaus Radvilos Rudojo asmenybė, taip pat jo didžiausio priešo Ivano Rūsčiojo portretas. „Radviliada“ yra literatūrinis, vieno autoriaus sukurtas epas, skirtas Lietuvos valdovams, karžygiams, istorinėms asmenybėms išaukštinti. Poema artima antikos poezijos žanrams Bukolikoms ir Georgikoms. Vienintelis Lietuvoje esantis poemos egzempliorius saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.Į lietuvių kalbą „Radviliadą“ 1997 m. išvertė literatūros istorikas Sigitas Narbutas.
