Romantizmas (XVIIIa. pab-XIXa. IPUSĖS)
Romantizmas ir romantikaiROMANTIZMAS (tautinio atgimimo epocha) – literatūros ir meno srovė, susiformavusi Europoje XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pirmojoje pusėje, veikiant prancūzų revoliucijos idealams.
BRUOŽAI;
ROMANTIZMO ATSIRADIMO APLINKYBĖS IR PRIELAIDOS
Noras keistis: siekimas originalumo gyvenime ir literatūroje, poeto laisvė, kūrybos naujovių paieškos;
Svarb. įvykiai – Napoleono žygis per Europą ir prancūzų revoliucija (1789-1794), sugriovusi feodalinę sistemą, panaikinusi luomines privilegijas, tačiau neatitikusi svajoto idealo, neišpildžiusi asmens išlaisvinimo, harmoningo ir laimingo gyvenimo. Todėl stiprėjo nerimo, nusivylimo, pesimizmo nuotaikos, kurios išjudino pavergtas tautas, skatino nacionalinės savimonės formąvimasi.TIKROVĖ IR IDEALYBĖ
Romantikams realus pasaulis atrodė chaotiškas, prieštaringas, nepastovus, neteisingas. Juos viliojo anapus pasaulio, neprieinamas patyrimui būtis, paslaptis, protiškai nepaaiškinami dalykai, troško nekasdieniškumo, vengė realybės, kuri varžo, į kasdienį gyvenimą žiūri iš idealo aukštybių.
švada. DVIEJŲ PASAULIŲ – REALAUS – (riboto) IR begalinio, idealaus, SVAJOJAMO (ĮSIVAIZDUOJAMO) – PRIEŠPRIEŠA.
VAIZDUOTĖ
Tikrasis, amžinas pasaulis pažįstamas intuicija, sapnu, vaizduote. Svajonė įgyvendinama mene ir sukuriamas grožio pasaulis, kuriame vyraus meilė ir harmonija, nebus tikrovės prieštaravimų.
Išvada. ATSISAKOMA TIKROVĖS VAIZDAVIMO.
VIDINIS PASAULIS
Kūrybinga asmenybė gali aprėpti visatą, pažinti ir vaizduoti subjektyvų pasaulį, išreikšti nepakartojamą sielos gyvenimą. Svarbiausia dvasinės vertybės – religinis jausmas ir meilė. Tik tada galima patirti būties tikrumą, susijungti su pasauliu ir su Dievu.
išvada. JAUSMINIS, INDIVIDUALUS ŽMOGAUS GYVENIMAS, JO VERTĖ.
GAMTA
Gamtoje atsispindi dieviškasis pradas. Naktis, miškas, audringa jūra, žemė – paslapčių atskleidimo vietos. Romantiką žavi beribė, paslaptinga, didinga gamta, kuri teikia prieglobstį nuo nykios kasdienybės. Vyrauja kalnų, jūros, nakties peizažai, kerinti, mistiška gamta.
Išvada. GAMTA TAMPA PALAIMA IR IŠSIGELBĖJIMU.
TOLIMI KRAŠTAI IR LAIKAI
Svajojamo idealo siekiama egzotiškuose kraštuose: pinasi pasaka ir tikrovė, natūralumas, nepaveiktas blogio pasaulis. Dievino viduramžius: čia gyvenimas buvęs laimingas ir harmoningas (vientisas, nedalomas). Žavėjosi gotikos menu, mistika, viliojo riterių žygiai, meilės poezija, tikėjimo stebuklai.
TAUTOS DVASIA
Istorija kaip nuolatinis kitimas ir atsinaujinimas. Kiekviena tauta unikali ir nepakartojama. Tautos kultūra vertinga ir įdomi. Praeityje ieškoma savitumo, siužetų savo kūryboje.
ROMANTINĖS LITERATŪROS ŽMOGUS
Tai jausmo žmogus – dvasiškai laisvas, neramios ir išdidžios sielos, stipriomis aistromis, turtingu dvasiniu pasauliu. Jis nuolat analizuoja, susikaupęs apmąsto savo išgyvenimus. Jis nesitaiko su tikrovės blogiu, gyvena pagal sąžinės ir širdies balsą. Dėl nesėkmių jis užsidaro savyje, bėga į gamtą, ilgisi kažko amžino ir tikro, idealaus ir nepasiekiamo. Romantikų mėgstama būsena - liūdesys, melancholija.
Išvada. ATOTRŪKIS TARP DIDELIŲ SIEKIŲ IR REALIŲ GALIMYBIŲ.
MENO FORMOS
Nepasitiki tuo, kas tradiciška, sutvarkyta, nusistovėję, kas varžo kūrybingos asmenybės laisvę. Vertina savaiminę kūrybą. Gražu tai, kas paslaptinga, individualu. Svarbus yra pats kūrimas. Kūrėjo talentas ir laisvė yra vertingi.
BRUOŽAI;
- Aukštinamas žmogaus pilnatvės siekimas, gamtos kultas, jausmai, fantazija.
- Naudojami liaudies, istorijos ir egzotiški motyvai.
- Skelbiamos patriotizmo ir nepriklausomybės idėjos.
- Kūryboje – naujas herojus – vienišas kovotojas su pasauliu.
- Tikrovė perkūrinėjama, noras pertvarkyti gyvenimą, daug fantastikos, sąlygiškų (= neatitinkančių tikrovės) situacijų, simbolių (= primenančių gyvenimo reiškinius), grotesko (= kai žmogus arba jo gyvenimas piešiamas sutirštintomis komiškomis spalvomis, jame pinasi gyvenimo tikrovė su fantastika, tragiški elementai su komiškais), daug romantikos (= idealizuojama tikrovė, svajojama ir įsivaizduojama jausmingai).
- Idealo ir tikrovės konfliktas, romantinė meilė.
- Gamta idealizuota, emocinga; gamtoje žmogus išgyvena.
ROMANTIZMO ATSIRADIMO APLINKYBĖS IR PRIELAIDOS
Noras keistis: siekimas originalumo gyvenime ir literatūroje, poeto laisvė, kūrybos naujovių paieškos;
Svarb. įvykiai – Napoleono žygis per Europą ir prancūzų revoliucija (1789-1794), sugriovusi feodalinę sistemą, panaikinusi luomines privilegijas, tačiau neatitikusi svajoto idealo, neišpildžiusi asmens išlaisvinimo, harmoningo ir laimingo gyvenimo. Todėl stiprėjo nerimo, nusivylimo, pesimizmo nuotaikos, kurios išjudino pavergtas tautas, skatino nacionalinės savimonės formąvimasi.TIKROVĖ IR IDEALYBĖ
Romantikams realus pasaulis atrodė chaotiškas, prieštaringas, nepastovus, neteisingas. Juos viliojo anapus pasaulio, neprieinamas patyrimui būtis, paslaptis, protiškai nepaaiškinami dalykai, troško nekasdieniškumo, vengė realybės, kuri varžo, į kasdienį gyvenimą žiūri iš idealo aukštybių.
švada. DVIEJŲ PASAULIŲ – REALAUS – (riboto) IR begalinio, idealaus, SVAJOJAMO (ĮSIVAIZDUOJAMO) – PRIEŠPRIEŠA.
VAIZDUOTĖ
Tikrasis, amžinas pasaulis pažįstamas intuicija, sapnu, vaizduote. Svajonė įgyvendinama mene ir sukuriamas grožio pasaulis, kuriame vyraus meilė ir harmonija, nebus tikrovės prieštaravimų.
Išvada. ATSISAKOMA TIKROVĖS VAIZDAVIMO.
VIDINIS PASAULIS
Kūrybinga asmenybė gali aprėpti visatą, pažinti ir vaizduoti subjektyvų pasaulį, išreikšti nepakartojamą sielos gyvenimą. Svarbiausia dvasinės vertybės – religinis jausmas ir meilė. Tik tada galima patirti būties tikrumą, susijungti su pasauliu ir su Dievu.
išvada. JAUSMINIS, INDIVIDUALUS ŽMOGAUS GYVENIMAS, JO VERTĖ.
GAMTA
Gamtoje atsispindi dieviškasis pradas. Naktis, miškas, audringa jūra, žemė – paslapčių atskleidimo vietos. Romantiką žavi beribė, paslaptinga, didinga gamta, kuri teikia prieglobstį nuo nykios kasdienybės. Vyrauja kalnų, jūros, nakties peizažai, kerinti, mistiška gamta.
Išvada. GAMTA TAMPA PALAIMA IR IŠSIGELBĖJIMU.
TOLIMI KRAŠTAI IR LAIKAI
Svajojamo idealo siekiama egzotiškuose kraštuose: pinasi pasaka ir tikrovė, natūralumas, nepaveiktas blogio pasaulis. Dievino viduramžius: čia gyvenimas buvęs laimingas ir harmoningas (vientisas, nedalomas). Žavėjosi gotikos menu, mistika, viliojo riterių žygiai, meilės poezija, tikėjimo stebuklai.
TAUTOS DVASIA
Istorija kaip nuolatinis kitimas ir atsinaujinimas. Kiekviena tauta unikali ir nepakartojama. Tautos kultūra vertinga ir įdomi. Praeityje ieškoma savitumo, siužetų savo kūryboje.
ROMANTINĖS LITERATŪROS ŽMOGUS
Tai jausmo žmogus – dvasiškai laisvas, neramios ir išdidžios sielos, stipriomis aistromis, turtingu dvasiniu pasauliu. Jis nuolat analizuoja, susikaupęs apmąsto savo išgyvenimus. Jis nesitaiko su tikrovės blogiu, gyvena pagal sąžinės ir širdies balsą. Dėl nesėkmių jis užsidaro savyje, bėga į gamtą, ilgisi kažko amžino ir tikro, idealaus ir nepasiekiamo. Romantikų mėgstama būsena - liūdesys, melancholija.
Išvada. ATOTRŪKIS TARP DIDELIŲ SIEKIŲ IR REALIŲ GALIMYBIŲ.
MENO FORMOS
Nepasitiki tuo, kas tradiciška, sutvarkyta, nusistovėję, kas varžo kūrybingos asmenybės laisvę. Vertina savaiminę kūrybą. Gražu tai, kas paslaptinga, individualu. Svarbus yra pats kūrimas. Kūrėjo talentas ir laisvė yra vertingi.
Antanas Baranauskas 1835-1202
Antanas Lietuvos poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas. gimė anyksčiuose, valstiečių šeimoje. Lankė Anykščių rusišką parapinę pradžios mokyklą, kur pasižymėjo gabumais, ypač matematika. Antraisiais studijavimo metais parašė eilėraštį "Dainų dainelė" vieną populiariausių XIXa. patriotinių dainų.Dar Varniuose susidomėjo kalbotyra, tapo pirmuoju lietuvių dialektologu, lietuvių kalbos gramatikos terminų kūrėju. Eiles iš pradžių rašė lenkiškai, po to lietuviškai. Nedidelius kūrinėlius lietuviškai rašė ir gana anksti. Pasak brolio Anupro, apie 1851 m. A. Baranauskas parašė „Vainą vilko ir piemenų“ bei „Mažų dienų atsiminimus“.
Reikšmingiausi A. Baranausko kūriniai yra keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ (1858–1859 m.) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.), kurioje apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas to laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą. poema laikoma lietuvių literatūros klasika.
„Anykščių šilelis“-reikšmingiausias Baranausko kūrinys,kuriame apdainuojama gimtojo krašto gamta,idealizuojama Lietuvos senovė,kaip kontrastas jo laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys,išreiškiamas protestas prieš tautinį lietuvių tautos engimą.Tarp kitko, Anykščių šilelis - tai grażus miškas, nuo Anykščių miestelio siaura juosta nusitęsęs Šventosios pakrantėmis keliolika kilometrų.
Pirmojoje dalyje apdainuojamas miško grožis.Poemos sumanymas romantiškas:pavaizduoti miską,kurio jau nebėra.Poemos įžanga-trumpa
viso „Anykščių šilelio“ santrauka,kurioje pajuntame nusiminimą,gėlą.Nepaisant įžangos turinio,pirmoji dalis teikia turiningo vidinio džiaugsmo,kupino gamtos vaizdavimo.Iš pradžių piešiami regiamieji vaizdai:žvilgsnis kyla nuo samanų,uogenojų,grybų iki krūmų,medžių.Ypač sudvasinti lapuočiai,kurie šiuolaikinėje Lietuvoje neteko ypatingos reikšmės.Pasakos apie Eglę žalčių karalienę motyvai dar labiau paryškina lyrinį romantinį poemos pobūdį.Ilgainiui viską nustelbia kvapai,kuriuos autorius lygina su brangiausių kvepalų mišiniu.Skaitytojus žavi vidurnakčio tylos aprašymas,kupinas naktimi išreikštos ramumos,pakylėjančios žmogaus dvasią.
Be gamtos sureikšminimo kūrinyje ryškiai pastebimas Dievo suabsoliutinimas, taip pat iškeliami jausmai (ypač ramybė,tyla, malonumas). Kaip ir daugelis romantikų, gamtoje A.Baranauskas įžvelgia paslaptingą jėgą, kuri vėl ir vėl traukia lietuvį į mišką. Būdamas miške žmogus tarsi atsiduria šalia savo protėvių - savotiškam rojuje - greičiau pagoniškame, nei krikščioniškame.Viso to atgarsis-žmogaus ašaros,išlietos miške.Jausmai,atskleisti tarp ąžuolų ir eglių.Žodžiai,ištarti girdint aidui.Žmogus nepasitikėjo niekuo,tik medžių ošimu,savo paties balsu ir lakštingalų čiulbėjimu,mokančiu jį suprasti.
Antroji poemos dalis epiškesnė.Joje aprašoma Šilelio istorija nuo pagonybės laikų iki nykios dabarties.A.Baranauskas ,panašiai kaip ir S.Daukantas istoriniuose veikaluose protu ir širdimi suvokia,kad miškas yra lėmęs lietuvio gyvenimą,budą,charakterį.To įrodymas-trys etapai,kuriais autorius remiasi,norėdamas atpasakot šilelio naikinimo istoriją.Pirmasis etapas pasižymi tuo,jog tuomet imta kirsti miškus.Antrasis-bado ,karo ir maro metai.Kuomet žmogus nerado,o gal net ir neieškojo kito pasirinkimo.Trečiasis pasižymi caro valdininkų prievartos pasėkme-iškirstu mišku.Visa tai aprašoma ir pavaizduojama itin jausmingai.Skaitant emocijos patenka iki širdies gelmių.Gal net giliau.
Tačiau visų liūdniausi “kalnai kelmuoti” stūkso ten, kur pradedamos užmiršti lietuvių tradicijos, papročiai ir kalba, o patys žmonės savu noru susilieja su svetima kultūra.Žmonės vis mažiau prisimena patriotiškumą,kasdien
Reikšmingiausi A. Baranausko kūriniai yra keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ (1858–1859 m.) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.), kurioje apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas to laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą. poema laikoma lietuvių literatūros klasika.
„Anykščių šilelis“-reikšmingiausias Baranausko kūrinys,kuriame apdainuojama gimtojo krašto gamta,idealizuojama Lietuvos senovė,kaip kontrastas jo laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys,išreiškiamas protestas prieš tautinį lietuvių tautos engimą.Tarp kitko, Anykščių šilelis - tai grażus miškas, nuo Anykščių miestelio siaura juosta nusitęsęs Šventosios pakrantėmis keliolika kilometrų.
Pirmojoje dalyje apdainuojamas miško grožis.Poemos sumanymas romantiškas:pavaizduoti miską,kurio jau nebėra.Poemos įžanga-trumpa
viso „Anykščių šilelio“ santrauka,kurioje pajuntame nusiminimą,gėlą.Nepaisant įžangos turinio,pirmoji dalis teikia turiningo vidinio džiaugsmo,kupino gamtos vaizdavimo.Iš pradžių piešiami regiamieji vaizdai:žvilgsnis kyla nuo samanų,uogenojų,grybų iki krūmų,medžių.Ypač sudvasinti lapuočiai,kurie šiuolaikinėje Lietuvoje neteko ypatingos reikšmės.Pasakos apie Eglę žalčių karalienę motyvai dar labiau paryškina lyrinį romantinį poemos pobūdį.Ilgainiui viską nustelbia kvapai,kuriuos autorius lygina su brangiausių kvepalų mišiniu.Skaitytojus žavi vidurnakčio tylos aprašymas,kupinas naktimi išreikštos ramumos,pakylėjančios žmogaus dvasią.
Be gamtos sureikšminimo kūrinyje ryškiai pastebimas Dievo suabsoliutinimas, taip pat iškeliami jausmai (ypač ramybė,tyla, malonumas). Kaip ir daugelis romantikų, gamtoje A.Baranauskas įžvelgia paslaptingą jėgą, kuri vėl ir vėl traukia lietuvį į mišką. Būdamas miške žmogus tarsi atsiduria šalia savo protėvių - savotiškam rojuje - greičiau pagoniškame, nei krikščioniškame.Viso to atgarsis-žmogaus ašaros,išlietos miške.Jausmai,atskleisti tarp ąžuolų ir eglių.Žodžiai,ištarti girdint aidui.Žmogus nepasitikėjo niekuo,tik medžių ošimu,savo paties balsu ir lakštingalų čiulbėjimu,mokančiu jį suprasti.
Antroji poemos dalis epiškesnė.Joje aprašoma Šilelio istorija nuo pagonybės laikų iki nykios dabarties.A.Baranauskas ,panašiai kaip ir S.Daukantas istoriniuose veikaluose protu ir širdimi suvokia,kad miškas yra lėmęs lietuvio gyvenimą,budą,charakterį.To įrodymas-trys etapai,kuriais autorius remiasi,norėdamas atpasakot šilelio naikinimo istoriją.Pirmasis etapas pasižymi tuo,jog tuomet imta kirsti miškus.Antrasis-bado ,karo ir maro metai.Kuomet žmogus nerado,o gal net ir neieškojo kito pasirinkimo.Trečiasis pasižymi caro valdininkų prievartos pasėkme-iškirstu mišku.Visa tai aprašoma ir pavaizduojama itin jausmingai.Skaitant emocijos patenka iki širdies gelmių.Gal net giliau.
Tačiau visų liūdniausi “kalnai kelmuoti” stūkso ten, kur pradedamos užmiršti lietuvių tradicijos, papročiai ir kalba, o patys žmonės savu noru susilieja su svetima kultūra.Žmonės vis mažiau prisimena patriotiškumą,kasdien
Adomas Mickevičius
Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) - pasaulinio masto rašytojas, rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje. Jis gimė 1798m. gruodžio 24d.
Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti to meto romantikai, skelbėsi esąs „gente lithuanus, natione polonus“ (dab. liet. lietuviška tautybė, lenkiška pilietybė).
Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų valingumą, patriotizmą. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai. Nuo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje faktiškai prasidėjo Lietuvosatgimimas.
1822 m. Mickevičius Vilniuje išleido pirmąją poezijos knygą, kurią sudarė romantinio stiliaus kūriniai. Tai ir yra romantizmo Lietuvoje pradžia. Reikšmingas kūrinys „Odė jaunystei", kuriame reiškiamas dvasios pakilumas, jaunas ryžtas, romantinis jo šlovinimas, kartu neigiant tai, kas „be dvasios, be širdies". Svarbus Mickevičiaus biografijos faktas - studijos Vilniaus universitete. Čia tuo metu veikė slaptos Filomatų (mokslo mylėtojų) ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijos. Filomatai ir filaretai siekė didesnio jauno žmogaus sąmoningumo ir patriotiškumo, skleidė laisvės, doros idėjas. Mickevičius parašė „Filaretų dainą", kurioje šlovina studentišką šaunumą, brangina tiesą ir gėrį: „Tenai, kur neužgęsta / Vienybė ir drąsa, / Nėra geresnio masto / Kaip gėris ir tiesa". 1823 m. draugijos buvo susektos, daug jaunų žmonių suimta. Šešis mėnesius Mickevičius kalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne (dabar ten yra paminklinė didžiojo poeto atminimo vieta - Konrado celė), vėliau, kaip susijęs su slaptomis draugijomis, ištremtas iš Lietuvos į Rusiją. Pasaulis tapo padalytas į čia ir ten. Visa, kas prasmingiausia, liko ten, kur Lietuvos miškai, Nemunas. Sonete „Nemunui" sakoma: „O Nemune sraunus! Kur tavo vandenai, / Kuriuos vaikystėje aš samstydavau sauja..." Savo ir svetimo sankirta jaučiama ir sonete „Akermano stepės" (jos yra Kryme, kur poetas lankėsi); įsižiūrėdamas - įsiklausydamas į Krymo gamtą, poetas iš tiesų klausosi, ar neišgirs Lietuvos: „Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų / Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia".
„PONAS TADAS"
„Ponas Tadas" - paskutinis didelis Adomo Mickevičiaus kūrinys, parašytas emigracijoje. Poema turi ilgesnį pavadinimą - „Ponas Tadas arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje" - ir paaiškinančią paantraštę - „Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų". Tai epinis pasakojimas apie istorinės Lietuvos bajorus ir valstiečius: apie seną dvarą, herojinius bajorų žygius ir juokingus nutikimus, dramatiškas paslaptis ir paviršines gyvenimo intrigas.
Poemą išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius. Putinas yra tiksliai pastebėjęs „Pono Tado" savitumą ir skirtumą nuo kitų poeto kūrinių: „Epinis romumas, vaizdų plastiškumas, žmonių pavidalų bei charakterių ryškumas, giedros, nuotaikingos poezijos paprastumas - štai šio paskutiniojo Mickevičiaus šedevro būdingiausi bruožai. Savo kūrybinėje raidoje juo poetas priartėja prie realistinės kūrybos krypties. Jame nėra tokios jausmus kurstančios ugnies, kaip ankstyvesniuose romantiniuose veikaluose, užtat yra gyvenimiškos teisybės ir išminties". „Vėlinės" yra ryškus romantizmo kūrinys, o „Ponas Tadas" - daugiau realistinis, aprašomasis.
„Ponas Tadas" rašytas iš tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į gimtąsias vietas. Mickevičius yra sakęs, kad rašydamas gyvenąs Lietuvoje, „giriose, smuklėse, su šlėkta, su žydais". Jis viską atsiminė, regėjo, girdėjo, mintimis grįždamas į gimtąsias Naugarduko apylinkes, tarsi susitikdamas su savo tėvų kaimynais, Napoleono žygio į Rusiją išvakarėse svajojančiais pasinaudoti istorijos suteikta galimybe ir atkurti Lietuvos ir Lenkijos - Abiejų Tautų - Respubliką.
Poemos pradžia ypatinga. Tai prisiminimo sukelta vizija, regėjimas, sujaudinto balso preliudija, meilės ir pagarbos tėvynei išreiškimas, jungiantis šlovinimo ir nuolankumo intonacijas:
Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju
Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.
Pradžioje keli vietos ypatingumo - šventumo akcentai: minimas Vilnius su Aušros vartais ir stebuklingu Dievo Motinos paveikslu, lietuviško vardo miestas Naugardukas su pilimi, Nemunas, banguojantis per kalvas, lankas.
Atkreipkime dėmesį, koks artimas Mickevičius turėjo būti Maironiui, kai šis vaizdavo gimtinę: „Ten, kur Nemunas banguoja / Tarp kalnų, lankų" („Mano gimtinė") arba kai ieškojo gimtinės vaizdinio konkretumo ir minėjo tuos pačius žvangučius („Kur bėga Šešupė").
Siužetinis pasakojimas pradedamas tokiu vietos ir laiko nusakymu:
Vidur tokių laukų kadaise prie upelio,
Beržiniam gojuje, stovėjo ant kalnelio
Bajoro senas dvaras.
Tokia pat pradžios kompozicija yra ir Šatrijos Raganos „Sename dvare": pirma jausminga įžanga, o paskui kitos intonacijos pasakojimas apie seną dvarų, kaip ir sodybą (valstietiškoji kultūros dalis), veikusį Lietuvos istoriją, meną, žmonių likimus.
Į gerai tvarkomą, rūpestingai prižiūrimą seną dvarą - Soplicynę - pas seną viengungį dėdę iš mokslų grįžta ponaitis Tadas (vardą gavęs Tado Kosciuškos, 1831 metų sukilimo vado, garbei). Dvaro gyvenimas vaizduojamas idiliškai: visur žiūrima tvarkos, laikomasi gamtos ir Dievo įstatymų. Grįžęs jaunasis ponaitis pastebi permainas dvare, pamato darže gražią mergaitę Zosę, kuri krinta jam į širdį. Dėdė, Tado globėjas, turi savo planų, nori, „Kad Tadas vestų žmoną <...>, / Kad ūkį perimtų ir kaime įsikurtų / Ir įpėdiniu liktų jo sukrautų turtų". Ponia Telimena, vystanti gražuolė, gundo jaunąjį Tadą. Taip palengva pinamos svarbiausios siužeto gijos - Soplicų ir Horeškų nesantaikos, Tado ir Zosės meilės, paslaptinga vienuolio Robako, kaip paaiškėja - Tado tėvo, istorijos. Pasakojami įvairūs praeities įvykiai, nutikimai.
Margame ir sekti įdomiame pasakojime apie bajorų gyvenimą (medžioklių, pokylių, ginčų, antpuolių, meilių, teismų scenos) neišleidžiama iš akių svarbiausia- tėvynės likimo - tema. Jei Napoleonas pultų Rusiją, atsirastų viltis: „Jei Vytis dar kovon sukeltų Žemaitiją, / Jei tūkstantis bent rankų stvertų kalaviją...".
Poema baigiama senovine bajorų puota. Tadas susižieduoja su Zose, nusprendžia paleisti į laisvę savo dvaro baudžiauninkus. Meniniais vaizdais perteikiamas senojo gyvenimo gyvybingas sūkurys, tarsi paties gyvenimo šventas ritmas, kuriame dalyvauja ir daiktai (senas servizas, pasikeičiantis pagal metų laikų spalvas).
Poemos pasakotojas tarsi savotiškas gyvenimo sakmės sekėjas. Jis žino ir persako kitiems tai, ką yra girdėjęs:
„Ir aš tenai buvau, tą midų, vyną gėriau, / O ką girdėjau - tą į šias knygas sudėjau". Paskutinė poemos dalis - „Epilogas" - kitokios nuotaikos: jame grįžtama į kitą tikrovę („Ką dar gali Paryžiuj prisiminti..."), paryškinamas kontrastas tarp romantinių prisiminimų ir realybės.
Poemos įvykius perkerta poetiniai grįžimai į Lietuvos istoriją; gamta ir istorija vaizduojamos susipynusios:
Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena!
Baltvyžy, Paneriuos ir šiandien jie šiurena.
Miškai, kurių ūksmė ir šlamesys ramino
Vytenį, Mindaugą ir didį Gediminą,
Kai šis, medžioklėj taurą Paneriuos nudėjęs,
Ant kalno, degant laužui, prietemoj ilsėjos
Ir senojo Lizdeikos klausės padavimų,
Liūliuojamas Vilnelės ir Neries ošimo.
Mickevičius leidžiasi į priešistorinį laiką. Į laiką, apie kurį kalba padavimai, mitai (apie Vilniaus įkūrimą). Primenamas ir Dionizo Poškos Baublys. Mickevičius išsako ypatingą žavėjimąsi, pagarbą medžiams, asmeninį ryšį su jais kaip likimo broliais: „Gimtiniai mano medžiai! Jeigu Dievas duotų, / Kad laimė grįžt Tėvynėn man nepavėluotų, / Ar būtų lemta man jus vėl tenai išvysti, / Jus, prie kurių prabėgo mano kūdikystė?" Frazė „Ir aš esu tiek daug saviems miškams skolingas!" atskleidžia Mickevičiaus pasaulėjautą, jos artimumą lietuvių gamtojautai, persmelkiančiai literatūrą iki pat XX a. paskutinių dešimtmečių.
Visoje Mickevičiaus kūryboje svarbus kraštovaizdis. Poetas kuria apibendrintus gamtos vaizdus, kurie suvokiami kaip konkretaus krašto vaizdai. Gyvendamas toli nuo Lietuvos, jos kraštovaizdį poetas mintyse regėjo kaip prarastąjį rojų. Gamtos spalvos išlieka romantinės - medžiai turi atmintį („Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena"), žemė - paslapčių, kurias išgirsti gali tik ypatingą klausą turintis žmogus, pavyzdžiui, medžiotojas, laisvasis šaulys, klajoklis: „Jis kaip raganius žemę kalbina ir klausia, / Ir ji garsų daugybę kužda jam į ausį".
Svarbiausi kraštovaizdžio akcentai - miškai ir vandenys. Giria yra paslaptis, giria slepia gyvenimo mįslę. Girios ir jūros, svarbiųjų romantizmo įvaizdžių, interpretacija Mickevičius atvėrė ir filosofinę paviršiau s ir gelmės santykio problemą.
Kas Lietuvos girias lig pat gelmių ištyrė,
Kur klaikūs tankumynai prieblandoje svyri?
Žvejys tinklus tik jūros pakrašty padriekia,
Medžiotojas girias tiktai iš krašto siekia,
Tik jų paviršių, garsą, išvaizdą pažįsta,
Bet jųjų paslapčių pasiekti neišdrįsta.
Mickevičiaus poema „Ponas Tadas" apima plačią XVIII a. pab.-XIX a. pr. senosios Lietuvos bajorijos gyvenimo panoramą, perteikia to laiko papročius, mąstymo būdą, garbės, orumo, įsipareigojimo valstybingumui sampratą. Mickevičius talentingai sujungia abu gyvenimo ratus: aukštąjį (valstybė, idealai) ir žemąjį (kasdienybė, papročiai). Siužetinis pasakojimas apie įvykius ir nutikimus suderinamas su pakiliais ir paslaptingais gamtos aprašymais.
Visą XIX a. lietuviai mėgo ir skaitė „Poną Tadą". Poema neabejotinai padarė poveikį literatūrai lietuvių kalba, į ją, ypač į gamtos vaizdus, buvo įsiskaitęs „Anykščių šilelio" autorius Antanas Baranauskas.
Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti to meto romantikai, skelbėsi esąs „gente lithuanus, natione polonus“ (dab. liet. lietuviška tautybė, lenkiška pilietybė).
Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų valingumą, patriotizmą. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai. Nuo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje faktiškai prasidėjo Lietuvosatgimimas.
1822 m. Mickevičius Vilniuje išleido pirmąją poezijos knygą, kurią sudarė romantinio stiliaus kūriniai. Tai ir yra romantizmo Lietuvoje pradžia. Reikšmingas kūrinys „Odė jaunystei", kuriame reiškiamas dvasios pakilumas, jaunas ryžtas, romantinis jo šlovinimas, kartu neigiant tai, kas „be dvasios, be širdies". Svarbus Mickevičiaus biografijos faktas - studijos Vilniaus universitete. Čia tuo metu veikė slaptos Filomatų (mokslo mylėtojų) ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijos. Filomatai ir filaretai siekė didesnio jauno žmogaus sąmoningumo ir patriotiškumo, skleidė laisvės, doros idėjas. Mickevičius parašė „Filaretų dainą", kurioje šlovina studentišką šaunumą, brangina tiesą ir gėrį: „Tenai, kur neužgęsta / Vienybė ir drąsa, / Nėra geresnio masto / Kaip gėris ir tiesa". 1823 m. draugijos buvo susektos, daug jaunų žmonių suimta. Šešis mėnesius Mickevičius kalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne (dabar ten yra paminklinė didžiojo poeto atminimo vieta - Konrado celė), vėliau, kaip susijęs su slaptomis draugijomis, ištremtas iš Lietuvos į Rusiją. Pasaulis tapo padalytas į čia ir ten. Visa, kas prasmingiausia, liko ten, kur Lietuvos miškai, Nemunas. Sonete „Nemunui" sakoma: „O Nemune sraunus! Kur tavo vandenai, / Kuriuos vaikystėje aš samstydavau sauja..." Savo ir svetimo sankirta jaučiama ir sonete „Akermano stepės" (jos yra Kryme, kur poetas lankėsi); įsižiūrėdamas - įsiklausydamas į Krymo gamtą, poetas iš tiesų klausosi, ar neišgirs Lietuvos: „Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų / Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia".
„PONAS TADAS"
„Ponas Tadas" - paskutinis didelis Adomo Mickevičiaus kūrinys, parašytas emigracijoje. Poema turi ilgesnį pavadinimą - „Ponas Tadas arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje" - ir paaiškinančią paantraštę - „Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų". Tai epinis pasakojimas apie istorinės Lietuvos bajorus ir valstiečius: apie seną dvarą, herojinius bajorų žygius ir juokingus nutikimus, dramatiškas paslaptis ir paviršines gyvenimo intrigas.
Poemą išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius. Putinas yra tiksliai pastebėjęs „Pono Tado" savitumą ir skirtumą nuo kitų poeto kūrinių: „Epinis romumas, vaizdų plastiškumas, žmonių pavidalų bei charakterių ryškumas, giedros, nuotaikingos poezijos paprastumas - štai šio paskutiniojo Mickevičiaus šedevro būdingiausi bruožai. Savo kūrybinėje raidoje juo poetas priartėja prie realistinės kūrybos krypties. Jame nėra tokios jausmus kurstančios ugnies, kaip ankstyvesniuose romantiniuose veikaluose, užtat yra gyvenimiškos teisybės ir išminties". „Vėlinės" yra ryškus romantizmo kūrinys, o „Ponas Tadas" - daugiau realistinis, aprašomasis.
„Ponas Tadas" rašytas iš tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į gimtąsias vietas. Mickevičius yra sakęs, kad rašydamas gyvenąs Lietuvoje, „giriose, smuklėse, su šlėkta, su žydais". Jis viską atsiminė, regėjo, girdėjo, mintimis grįždamas į gimtąsias Naugarduko apylinkes, tarsi susitikdamas su savo tėvų kaimynais, Napoleono žygio į Rusiją išvakarėse svajojančiais pasinaudoti istorijos suteikta galimybe ir atkurti Lietuvos ir Lenkijos - Abiejų Tautų - Respubliką.
Poemos pradžia ypatinga. Tai prisiminimo sukelta vizija, regėjimas, sujaudinto balso preliudija, meilės ir pagarbos tėvynei išreiškimas, jungiantis šlovinimo ir nuolankumo intonacijas:
Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju
Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.
Pradžioje keli vietos ypatingumo - šventumo akcentai: minimas Vilnius su Aušros vartais ir stebuklingu Dievo Motinos paveikslu, lietuviško vardo miestas Naugardukas su pilimi, Nemunas, banguojantis per kalvas, lankas.
Atkreipkime dėmesį, koks artimas Mickevičius turėjo būti Maironiui, kai šis vaizdavo gimtinę: „Ten, kur Nemunas banguoja / Tarp kalnų, lankų" („Mano gimtinė") arba kai ieškojo gimtinės vaizdinio konkretumo ir minėjo tuos pačius žvangučius („Kur bėga Šešupė").
Siužetinis pasakojimas pradedamas tokiu vietos ir laiko nusakymu:
Vidur tokių laukų kadaise prie upelio,
Beržiniam gojuje, stovėjo ant kalnelio
Bajoro senas dvaras.
Tokia pat pradžios kompozicija yra ir Šatrijos Raganos „Sename dvare": pirma jausminga įžanga, o paskui kitos intonacijos pasakojimas apie seną dvarų, kaip ir sodybą (valstietiškoji kultūros dalis), veikusį Lietuvos istoriją, meną, žmonių likimus.
Į gerai tvarkomą, rūpestingai prižiūrimą seną dvarą - Soplicynę - pas seną viengungį dėdę iš mokslų grįžta ponaitis Tadas (vardą gavęs Tado Kosciuškos, 1831 metų sukilimo vado, garbei). Dvaro gyvenimas vaizduojamas idiliškai: visur žiūrima tvarkos, laikomasi gamtos ir Dievo įstatymų. Grįžęs jaunasis ponaitis pastebi permainas dvare, pamato darže gražią mergaitę Zosę, kuri krinta jam į širdį. Dėdė, Tado globėjas, turi savo planų, nori, „Kad Tadas vestų žmoną <...>, / Kad ūkį perimtų ir kaime įsikurtų / Ir įpėdiniu liktų jo sukrautų turtų". Ponia Telimena, vystanti gražuolė, gundo jaunąjį Tadą. Taip palengva pinamos svarbiausios siužeto gijos - Soplicų ir Horeškų nesantaikos, Tado ir Zosės meilės, paslaptinga vienuolio Robako, kaip paaiškėja - Tado tėvo, istorijos. Pasakojami įvairūs praeities įvykiai, nutikimai.
Margame ir sekti įdomiame pasakojime apie bajorų gyvenimą (medžioklių, pokylių, ginčų, antpuolių, meilių, teismų scenos) neišleidžiama iš akių svarbiausia- tėvynės likimo - tema. Jei Napoleonas pultų Rusiją, atsirastų viltis: „Jei Vytis dar kovon sukeltų Žemaitiją, / Jei tūkstantis bent rankų stvertų kalaviją...".
Poema baigiama senovine bajorų puota. Tadas susižieduoja su Zose, nusprendžia paleisti į laisvę savo dvaro baudžiauninkus. Meniniais vaizdais perteikiamas senojo gyvenimo gyvybingas sūkurys, tarsi paties gyvenimo šventas ritmas, kuriame dalyvauja ir daiktai (senas servizas, pasikeičiantis pagal metų laikų spalvas).
Poemos pasakotojas tarsi savotiškas gyvenimo sakmės sekėjas. Jis žino ir persako kitiems tai, ką yra girdėjęs:
„Ir aš tenai buvau, tą midų, vyną gėriau, / O ką girdėjau - tą į šias knygas sudėjau". Paskutinė poemos dalis - „Epilogas" - kitokios nuotaikos: jame grįžtama į kitą tikrovę („Ką dar gali Paryžiuj prisiminti..."), paryškinamas kontrastas tarp romantinių prisiminimų ir realybės.
Poemos įvykius perkerta poetiniai grįžimai į Lietuvos istoriją; gamta ir istorija vaizduojamos susipynusios:
Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena!
Baltvyžy, Paneriuos ir šiandien jie šiurena.
Miškai, kurių ūksmė ir šlamesys ramino
Vytenį, Mindaugą ir didį Gediminą,
Kai šis, medžioklėj taurą Paneriuos nudėjęs,
Ant kalno, degant laužui, prietemoj ilsėjos
Ir senojo Lizdeikos klausės padavimų,
Liūliuojamas Vilnelės ir Neries ošimo.
Mickevičius leidžiasi į priešistorinį laiką. Į laiką, apie kurį kalba padavimai, mitai (apie Vilniaus įkūrimą). Primenamas ir Dionizo Poškos Baublys. Mickevičius išsako ypatingą žavėjimąsi, pagarbą medžiams, asmeninį ryšį su jais kaip likimo broliais: „Gimtiniai mano medžiai! Jeigu Dievas duotų, / Kad laimė grįžt Tėvynėn man nepavėluotų, / Ar būtų lemta man jus vėl tenai išvysti, / Jus, prie kurių prabėgo mano kūdikystė?" Frazė „Ir aš esu tiek daug saviems miškams skolingas!" atskleidžia Mickevičiaus pasaulėjautą, jos artimumą lietuvių gamtojautai, persmelkiančiai literatūrą iki pat XX a. paskutinių dešimtmečių.
Visoje Mickevičiaus kūryboje svarbus kraštovaizdis. Poetas kuria apibendrintus gamtos vaizdus, kurie suvokiami kaip konkretaus krašto vaizdai. Gyvendamas toli nuo Lietuvos, jos kraštovaizdį poetas mintyse regėjo kaip prarastąjį rojų. Gamtos spalvos išlieka romantinės - medžiai turi atmintį („Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena"), žemė - paslapčių, kurias išgirsti gali tik ypatingą klausą turintis žmogus, pavyzdžiui, medžiotojas, laisvasis šaulys, klajoklis: „Jis kaip raganius žemę kalbina ir klausia, / Ir ji garsų daugybę kužda jam į ausį".
Svarbiausi kraštovaizdžio akcentai - miškai ir vandenys. Giria yra paslaptis, giria slepia gyvenimo mįslę. Girios ir jūros, svarbiųjų romantizmo įvaizdžių, interpretacija Mickevičius atvėrė ir filosofinę paviršiau s ir gelmės santykio problemą.
Kas Lietuvos girias lig pat gelmių ištyrė,
Kur klaikūs tankumynai prieblandoje svyri?
Žvejys tinklus tik jūros pakrašty padriekia,
Medžiotojas girias tiktai iš krašto siekia,
Tik jų paviršių, garsą, išvaizdą pažįsta,
Bet jųjų paslapčių pasiekti neišdrįsta.
Mickevičiaus poema „Ponas Tadas" apima plačią XVIII a. pab.-XIX a. pr. senosios Lietuvos bajorijos gyvenimo panoramą, perteikia to laiko papročius, mąstymo būdą, garbės, orumo, įsipareigojimo valstybingumui sampratą. Mickevičius talentingai sujungia abu gyvenimo ratus: aukštąjį (valstybė, idealai) ir žemąjį (kasdienybė, papročiai). Siužetinis pasakojimas apie įvykius ir nutikimus suderinamas su pakiliais ir paslaptingais gamtos aprašymais.
Visą XIX a. lietuviai mėgo ir skaitė „Poną Tadą". Poema neabejotinai padarė poveikį literatūrai lietuvių kalba, į ją, ypač į gamtos vaizdus, buvo įsiskaitęs „Anykščių šilelio" autorius Antanas Baranauskas.
Odė jaunystei
Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios!
O, duok, jaunyste, man sparnus!
Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės,
Pakilsiu rojun, į kraštus,
Kur įkvėpimas kuria stebuklus,
Kur puošia jis žiedais naujovę, –
Tenai viltis – jo palydovė.
Lai tie, kuriuos jau slegia metai,
Kur žemėn linksta kaktomis,
Matuos pasaulį akimis,
Kurios aplink siaurai temato.
Pakilk, jaunyste, virš slėnių,
Kur tiek pelėsių jau priviso,
Pakilk, ir saulėtu žvilgsniu
Tu perverki žmoniją visą!
Žemyn pažvelki – plotai ten aptemę,
Juos dengia rutina ir tingūs vandenai:
Tai žemė!
Pažvelki – plynėj negyvoj tenai
Iškilo šliužas kažin koks kriauklėtas:
Jūreivis, vairas, laivas – viskas jis.
Ir puola gyvius mažesnius nepastebėtas,
Tai pasiners, tai vėl išlįs –
Ir nenuskęsdamas taip nardo po vilnis.
Staiga sudužo jis, akmens vos prisilietęs.
Nieks nežinos gyvenimo nei jo žūties:
Savimyla tai be širdies!
Gyvenimo nektaras tau saldus,
Kai jį dalaisi su kitais, jaunyste!
Ir širdys dangišku džiaugsmu pražysta,
Kada jas jungia saitas nuostabus.
Išvien visi, draugai jaunieji!
Visų bendroji laimė – mūs tikslai.
Vienybėj įkvėptoj jėga stiprėja,
Išvien visi, draugai jaunieji!..
Laimingas kritęs kovoje tasai,
Kuris kitiems padėjo kelią tiesiant
Į rūmus ateities, į garbę šviesią.
Išvien visi, draugai jaunieji!..
Nors kelias ir uolėtas, ir slidus
Ir ydos, smurtas trukdo mums žygiuoti, –
Bet smurtui smurtas atkirtis tebus,
Prieš ydas jaunumėj išmokime kovoti!
Kas, būdamas vaiku, kapos hidras,
Tas jaunas smaugs kentaurus,
Iš pragaro išplėš aukas
Ir parsineš iš rojaus laurus.
Žvelk ten, kur nepasieks akis,
Laužk tai, ko nepajėgs ir protas:
Jaunyste, aras tu sparnuotas,
Ir nieks tavęs nesulaikys!
Petys petin! Mes žemės rutulį apjuosim
Gyvąja rankų grandine!
Vienais troškimais, mintimis liepsnosim –
Ir vieno židinio ugnia!..
Pasistūmėk pirmyn, planeta!
Naujus parinkom tau kelius.
Nusviedus kiautą nudėvėtą,
Metus vėl prisimink žalius.
Kaip ten, kur stichijos grumėjo,
Kur siautėjo chaoso gaivalai,
Vos dievo „Tebūnie!” tik nuskambėjo,
Daiktų pasaulis kėlėsi tvirtai;
Ir ūžia vėjai, supas vandenynai,
Nušvinta žvaigždės aukštoje mėlynėj, –
Taip ir žmoniją dengia dar tamsa,
Ir stichijos tarpusavy kovoja.
Štai meilė ugnimi liepsnoja,
Ir iš nakties pakils šviesi dvasia:
Ją savo įsčiose pradės jaunystė,
Sutvirtins saitais amžina draugystė.
Ir dūžta jau danga ledinė,
Ir prietarai tamsieji sutrupės.
Sveika būk, laisvės tu aušrine!
Išganymo greit saulė patekės
Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios!
O, duok, jaunyste, man sparnus!
Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės,
Pakilsiu rojun, į kraštus,
Kur įkvėpimas kuria stebuklus,
Kur puošia jis žiedais naujovę, –
Tenai viltis – jo palydovė.
Lai tie, kuriuos jau slegia metai,
Kur žemėn linksta kaktomis,
Matuos pasaulį akimis,
Kurios aplink siaurai temato.
Pakilk, jaunyste, virš slėnių,
Kur tiek pelėsių jau priviso,
Pakilk, ir saulėtu žvilgsniu
Tu perverki žmoniją visą!
Žemyn pažvelki – plotai ten aptemę,
Juos dengia rutina ir tingūs vandenai:
Tai žemė!
Pažvelki – plynėj negyvoj tenai
Iškilo šliužas kažin koks kriauklėtas:
Jūreivis, vairas, laivas – viskas jis.
Ir puola gyvius mažesnius nepastebėtas,
Tai pasiners, tai vėl išlįs –
Ir nenuskęsdamas taip nardo po vilnis.
Staiga sudužo jis, akmens vos prisilietęs.
Nieks nežinos gyvenimo nei jo žūties:
Savimyla tai be širdies!
Gyvenimo nektaras tau saldus,
Kai jį dalaisi su kitais, jaunyste!
Ir širdys dangišku džiaugsmu pražysta,
Kada jas jungia saitas nuostabus.
Išvien visi, draugai jaunieji!
Visų bendroji laimė – mūs tikslai.
Vienybėj įkvėptoj jėga stiprėja,
Išvien visi, draugai jaunieji!..
Laimingas kritęs kovoje tasai,
Kuris kitiems padėjo kelią tiesiant
Į rūmus ateities, į garbę šviesią.
Išvien visi, draugai jaunieji!..
Nors kelias ir uolėtas, ir slidus
Ir ydos, smurtas trukdo mums žygiuoti, –
Bet smurtui smurtas atkirtis tebus,
Prieš ydas jaunumėj išmokime kovoti!
Kas, būdamas vaiku, kapos hidras,
Tas jaunas smaugs kentaurus,
Iš pragaro išplėš aukas
Ir parsineš iš rojaus laurus.
Žvelk ten, kur nepasieks akis,
Laužk tai, ko nepajėgs ir protas:
Jaunyste, aras tu sparnuotas,
Ir nieks tavęs nesulaikys!
Petys petin! Mes žemės rutulį apjuosim
Gyvąja rankų grandine!
Vienais troškimais, mintimis liepsnosim –
Ir vieno židinio ugnia!..
Pasistūmėk pirmyn, planeta!
Naujus parinkom tau kelius.
Nusviedus kiautą nudėvėtą,
Metus vėl prisimink žalius.
Kaip ten, kur stichijos grumėjo,
Kur siautėjo chaoso gaivalai,
Vos dievo „Tebūnie!” tik nuskambėjo,
Daiktų pasaulis kėlėsi tvirtai;
Ir ūžia vėjai, supas vandenynai,
Nušvinta žvaigždės aukštoje mėlynėj, –
Taip ir žmoniją dengia dar tamsa,
Ir stichijos tarpusavy kovoja.
Štai meilė ugnimi liepsnoja,
Ir iš nakties pakils šviesi dvasia:
Ją savo įsčiose pradės jaunystė,
Sutvirtins saitais amžina draugystė.
Ir dūžta jau danga ledinė,
Ir prietarai tamsieji sutrupės.
Sveika būk, laisvės tu aušrine!
Išganymo greit saulė patekės
Maironis
Maironis (Jonas Mačiulis) gimė 1862 m. Pasandravyje (Raseinių r.), valstiečių šeimoje. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, Peterburgo dvasinėje akademijoje. Baigęs mokslus profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, nuo 1909 m. iki mirties buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius, trečiajame dešimtmetyje - Kauno universiteto profesorius. Mirė 1932 m.
Pirmoji eilėraščių knyga „Pavasario balsai" išėjo 1895 m. Vėliau poetas šį rinkinį papildydavo naujais eilėraščiais, bet jo pavadinimo nekeitė. 1907 m. Maironis parašė devynių giesmių poemą „Jaunoji Lietuva" - pasak J. Tumo-Vaižganto, „labai svarbų XIX a. pabaigos Lietuvos inteligentijos dokumentą". Maironis taip pat rašė dramas, istorijos ir literatūros kritikos veikalus.
Kūrybos bruožai
l . Maironio kūryba tiesiogiai susijusi su XIX a. pab. -XX a. pr. pokyčiais lietuvių kultūroje ir literatūroje. Tai tautinio atgimimo laikas, kai carinės Rusijos sudėtyje esančioje Lietuvoje nelegaliai plinta laikraštis „Aušra" (1883-1886), kai knygnešiai platina draudžiamą spaudą lietuvių kalba. To meto šviesuoliai kvietė tautiečius aukotis visuomenės idealams, dirbti tautos labui. Patriotinėje-visuomeninėje Maironio kūryboje išpažįstama tėvynės meilė, visuomenė, ypač jaunimas, kviečiami imtis bendrų darbų.
2. Patriotinėje lyrikoje svarbi garbingos Lietuvos praeities tema. Kaip įprasta romantikams, ir Maironiui Lietuvos istorija tampa įkvėpimo šaltiniu, skatina mąstyti apie tuometinę varganą Lietuvos padėtį.
3. Vis dėlto, be patriotinių šūkių, kvietimo dirbti tautai, aukotis aukštiems idealams, Maironis savo kūryboje kalba ir apie asmeninius žmogaus išgyvenimus, savitą dvasinę patirtį.
4. Taigi Maironio poezijoje matome du polius arba dvi temas – visuomeninę ir individo saviraiškos, kurios aprėpia ne tik tai, kas svarbu tautai, visuomenei, kas yra bendra, bet ir tai, kas individualu, asmeniškai ir skausmingai išgyventa. Šios temos neretai jungiasi viename eilėraštyje ir sudaro jo konflikto pagrindą.
5. Maironis mėgo eilėraštį komponuoti iš dviejų dalių: iš pradžių piešiamas epiškesnis vaizdas, o pabaigoje, paprastai paskutinėje strofoje, išreiškiamas asmeninis lyrinio subjekto požiūris. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Trakų pilis" pirmiausia kalbama apie Trakų pilies bendrą vaizdą, garbingą praeitį ir bėgantį laiką, o paskutinėje strofoje prabylama „aš" vardu: kalbama ne vien apie matomus pilies griuvėsius, bet ir išsakoma keliautojo, lyrinio subjekto nuomonė ir jausmai. Tokia kompozicija leidžia poetui ne tik nuasmenintai įvardyti problemą, bet ir išreikšti individualų požiūrį ir į ją, ir į save.
6. Ne viename eilėraštyje Maironis kalba apie poeto misiją, apie norą būti išgirstam, suprastam ir įvertintam. Kartais poetas prisipažįsta, kad nesupratimas slegia, todėl neretai nutyla, neišsako iki galo, neišreiškia žodžiais to, ką nujaučia. Laisvą poetinę jo saviraišką tramdo prisiimti visuomeniniai įsipareigojimai, priklausymas kunigų luomui.
7. Maironis sukūrė vieną gyvybingiausių lietuvių lyrikos tradicijų. Vėlesnių kartų poetai ne sykį skelbė nusisuką nuo Maironio poezijos, bet melodingas, lietuvių liaudies dainomis paremtas jo lyrikos stilius išlaikė savo vertę ir vėlesniais laikais. Šia tradicija rėmėsi ne vienas lietuvių poetas, pavyzdžiui, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius ir kt.
8. Maironio poema „Jaunoji Lietuva" yra reikšminga jo literatūrinio palikimo dalis, rodanti poeto santykį su savo epocha. Kaip ir eilėraščiuose, poemoje matome carizmo priespaudos išvargintą Lietuvą ir lietuvių šviesuolių pastangas žadinti nacionalinį susipratimą, girdime herojiškos praeities aukštinimo bei pasigėrėjimo tėvynės gamta intonacijas.
7. Poemoje yra fragmentiškai pavaizduoti atsidavusių Lietuvai žmonių likimai: Juozo ir Jadvygos meilės istorija, Motiejaus Goštauto, Onos Rainytės, Tumo ir kitų gyvenimo epizodai. Satyriškai vaizduojamas nutautėjęs dvaras, pasakojama apie nacionalinio judėjimo laimėjimus: lietuviškos spaudos atgavimą ir 1905 metais pradedantį laisvėti kultūrinį Lietuvos gyvenimą. Poemoje yra ir alegorinių vaizdų, kuriuose, kaip ir Vaižganto „Pragiedruliuose", peizažams suteikiama perkeltinė tautinio atgimimo reikšmė.
Pirmoji eilėraščių knyga „Pavasario balsai" išėjo 1895 m. Vėliau poetas šį rinkinį papildydavo naujais eilėraščiais, bet jo pavadinimo nekeitė. 1907 m. Maironis parašė devynių giesmių poemą „Jaunoji Lietuva" - pasak J. Tumo-Vaižganto, „labai svarbų XIX a. pabaigos Lietuvos inteligentijos dokumentą". Maironis taip pat rašė dramas, istorijos ir literatūros kritikos veikalus.
Kūrybos bruožai
l . Maironio kūryba tiesiogiai susijusi su XIX a. pab. -XX a. pr. pokyčiais lietuvių kultūroje ir literatūroje. Tai tautinio atgimimo laikas, kai carinės Rusijos sudėtyje esančioje Lietuvoje nelegaliai plinta laikraštis „Aušra" (1883-1886), kai knygnešiai platina draudžiamą spaudą lietuvių kalba. To meto šviesuoliai kvietė tautiečius aukotis visuomenės idealams, dirbti tautos labui. Patriotinėje-visuomeninėje Maironio kūryboje išpažįstama tėvynės meilė, visuomenė, ypač jaunimas, kviečiami imtis bendrų darbų.
2. Patriotinėje lyrikoje svarbi garbingos Lietuvos praeities tema. Kaip įprasta romantikams, ir Maironiui Lietuvos istorija tampa įkvėpimo šaltiniu, skatina mąstyti apie tuometinę varganą Lietuvos padėtį.
3. Vis dėlto, be patriotinių šūkių, kvietimo dirbti tautai, aukotis aukštiems idealams, Maironis savo kūryboje kalba ir apie asmeninius žmogaus išgyvenimus, savitą dvasinę patirtį.
4. Taigi Maironio poezijoje matome du polius arba dvi temas – visuomeninę ir individo saviraiškos, kurios aprėpia ne tik tai, kas svarbu tautai, visuomenei, kas yra bendra, bet ir tai, kas individualu, asmeniškai ir skausmingai išgyventa. Šios temos neretai jungiasi viename eilėraštyje ir sudaro jo konflikto pagrindą.
5. Maironis mėgo eilėraštį komponuoti iš dviejų dalių: iš pradžių piešiamas epiškesnis vaizdas, o pabaigoje, paprastai paskutinėje strofoje, išreiškiamas asmeninis lyrinio subjekto požiūris. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Trakų pilis" pirmiausia kalbama apie Trakų pilies bendrą vaizdą, garbingą praeitį ir bėgantį laiką, o paskutinėje strofoje prabylama „aš" vardu: kalbama ne vien apie matomus pilies griuvėsius, bet ir išsakoma keliautojo, lyrinio subjekto nuomonė ir jausmai. Tokia kompozicija leidžia poetui ne tik nuasmenintai įvardyti problemą, bet ir išreikšti individualų požiūrį ir į ją, ir į save.
6. Ne viename eilėraštyje Maironis kalba apie poeto misiją, apie norą būti išgirstam, suprastam ir įvertintam. Kartais poetas prisipažįsta, kad nesupratimas slegia, todėl neretai nutyla, neišsako iki galo, neišreiškia žodžiais to, ką nujaučia. Laisvą poetinę jo saviraišką tramdo prisiimti visuomeniniai įsipareigojimai, priklausymas kunigų luomui.
7. Maironis sukūrė vieną gyvybingiausių lietuvių lyrikos tradicijų. Vėlesnių kartų poetai ne sykį skelbė nusisuką nuo Maironio poezijos, bet melodingas, lietuvių liaudies dainomis paremtas jo lyrikos stilius išlaikė savo vertę ir vėlesniais laikais. Šia tradicija rėmėsi ne vienas lietuvių poetas, pavyzdžiui, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius ir kt.
8. Maironio poema „Jaunoji Lietuva" yra reikšminga jo literatūrinio palikimo dalis, rodanti poeto santykį su savo epocha. Kaip ir eilėraščiuose, poemoje matome carizmo priespaudos išvargintą Lietuvą ir lietuvių šviesuolių pastangas žadinti nacionalinį susipratimą, girdime herojiškos praeities aukštinimo bei pasigėrėjimo tėvynės gamta intonacijas.
7. Poemoje yra fragmentiškai pavaizduoti atsidavusių Lietuvai žmonių likimai: Juozo ir Jadvygos meilės istorija, Motiejaus Goštauto, Onos Rainytės, Tumo ir kitų gyvenimo epizodai. Satyriškai vaizduojamas nutautėjęs dvaras, pasakojama apie nacionalinio judėjimo laimėjimus: lietuviškos spaudos atgavimą ir 1905 metais pradedantį laisvėti kultūrinį Lietuvos gyvenimą. Poemoje yra ir alegorinių vaizdų, kuriuose, kaip ir Vaižganto „Pragiedruliuose", peizažams suteikiama perkeltinė tautinio atgimimo reikšmė.
NEOROMANTIZMAS
Neoromantizmas-nėra epoha, tai paskutinioji romantizmo stadia.
Priežastys:
Bruožai:
Idealizmas, vidiniai išgyvenimai, modernumas, Individualumas, nepasitenkinimas tikrovę, Neoromantikai ieško trancendentinio pasaulio. Slapti potyriai, išgyvenimai, Tauta, Dievas
Atstovai: Šatrijos ragana, Juozas Tumas - Vaižgantas, Vincas Krevė - Micevičius.
Turi daug romantinių bruožų, meilė tėvynei, gamtos išaukštinimas, tačiau neoromantizmai įgyja modernizmo patirties, akcentuojama individuolistiškai, žmogus lygus Dievui.
Priežastys:
- Kapitalizmas, maretializmas
- karai
- Tradicinių vertybių ilgesys
- Nusivylimas nelaisva lietuva
Bruožai:
Idealizmas, vidiniai išgyvenimai, modernumas, Individualumas, nepasitenkinimas tikrovę, Neoromantikai ieško trancendentinio pasaulio. Slapti potyriai, išgyvenimai, Tauta, Dievas
Atstovai: Šatrijos ragana, Juozas Tumas - Vaižgantas, Vincas Krevė - Micevičius.
Turi daug romantinių bruožų, meilė tėvynei, gamtos išaukštinimas, tačiau neoromantizmai įgyja modernizmo patirties, akcentuojama individuolistiškai, žmogus lygus Dievui.
Šatrijos Ragana
Šatrijos Ragana
Biografija
Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) gimė 1877 m. Medingėnuose (Plungės r.), sulenkėjusio dvarininko šeimoje. Jos vaikystė ir jaunystė prabėgo senuose Žemaitijos dvaruose - Labūnavoje, Užventyje, kurių aplinka formavo busimos rašytojos pasaulėjautą ir kūrybą. Jaunai mergaitei didelį poveikį padarė tada dar gimnazistas Povilas Višinskis: ji tapo karšta Lietuvos patriote, demokrate. Gimnazijos kursą išėjo tėvų namuose, Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, studijavo Šveicarijoje.
Šatrijos Ragana to meto Lietuvos kultūriniame gyvenime buvo pirmoji europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas. Grįžusi į Lietuvą Vilniuje įsteigė lietuviškų leidinių knygyną, vėliau vadovavo Marijampolės mergaičių progimnazijai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, persikėlė į Židikus, ten ir mirė 1930 m
Kūrybos bruožai
l. Šatrijos Raganos kūryba skyrėsi nuo jos amžininkių XX a. pradžios rašytojų - Lazdynų Pelėdos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės - kūrinių, kuriuose buvo labiau gilinamasi į socialinį žmonių gyvenimą, kritiškai vaizduojami kaimo ir dvaro santykiai, dvaras buvo siejamas su moraliniu nuopuoliu, žmonių išnaudojimu. Šatrijos Raganos kūryboje senasis dvaras yra šviesos skleidėjas. Jo gyventojai - dori, siekiantys mokslo, veiklūs ir pasiaukojantys žmonės.
2. Apysaka „Sename dvare" (1922) savo pasakojimo maniera yra novatoriškas kūrinys to meto lietuvių literatūroje. Jam būdingas autobiografiškumas, prisiminimų aktualizavimas, siekimas perteikti subtiliausius moters jausmus ir mintis, eksperimentavimas įvairiais pasakojimo būdais (kalbėjimas pirmuoju asmeniu, vidinis monologas, dienoraščio forma), polinkis į emocionalumą, psichologiškumą, bandymas kurti intelektualų pasakojimą.
3. Apysakoje dvaras vaizduojamas jo gyventojų - aštuonerių metų mergaitės Irusios (Irutės) ir jos motinos (mamatės) akimis. Dvaro buitis, namiškių pokalbiai, santykiai su kaimiečiais, giminaičių vizitai - visa, kas patenka į šių veikėjų akiratį, yra jų išgyvenama ir apmąstoma.
4. Dvaras ir jo aplinkos vaizdai (tvenkinys, gėlynai, paslaptingas sodas) persmelkti romantinei pasaulėjautai būdingo paslaptingumo ir ilgesio viskam, kas gražu. Senojo dvaro aplinkos ir gamtos aprašymai išreiškia veikėjų būsenas. Pasakotojoms svarbu ne tikroviškai atpasakoti dvaro gyvenimą, o perteikti savo jausmus ir nuotaikas.
5. Fragmentiško pasakojimo jungiamoji ašis - mamatės paveikslas. Tai jausminga, giliai religinga, subtiliai jaučianti meną (skaito poeziją, klausosi ir pati skambina Šopeno kūrinius), gamtos grožį (baltų rožių ir jazminų kvapas jai primena pažįstamą melodiją) moteris. Aplinkui matyti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti kiekvieno „gailestinga seserim" - tokį ji jaučia savo pašaukimą. Todėl mamatei ypač skaudu matyti lėtą dvaro mirtį - sulenkėjusius giminaičius, įsigalintį prakticizmą, dykaduoniavimą ir tuščius lėbavimus.
6. Apysakoje ryškus laiko tėkmės jutimas, nuolat iškyla praeities ir dabarties priešprieša. Skaudžiausiai šio pasaulio trapumą junta bevardė kūrinio pradžios ir pabaigos pasakotoja - gyvenimo patyrimo įgijusi moteris, liūdnai ir su ilgesiu žvelgianti į savo vaikystę. Tai jau suaugusi Irusia, kuriai teko išlydėti anapus savo artimuosius, ir dabar ji seka mums savo vaikystės „seną seną aukso sapną". Toks pasakojimo įrėminimas pabrėžia atminties temą ir padeda išlaikyti įtampą visoje apysakoje - juk visa, apie ką pasakojama, tėra tik praeities šešėliai.
Biografija
Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) gimė 1877 m. Medingėnuose (Plungės r.), sulenkėjusio dvarininko šeimoje. Jos vaikystė ir jaunystė prabėgo senuose Žemaitijos dvaruose - Labūnavoje, Užventyje, kurių aplinka formavo busimos rašytojos pasaulėjautą ir kūrybą. Jaunai mergaitei didelį poveikį padarė tada dar gimnazistas Povilas Višinskis: ji tapo karšta Lietuvos patriote, demokrate. Gimnazijos kursą išėjo tėvų namuose, Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, studijavo Šveicarijoje.
Šatrijos Ragana to meto Lietuvos kultūriniame gyvenime buvo pirmoji europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas. Grįžusi į Lietuvą Vilniuje įsteigė lietuviškų leidinių knygyną, vėliau vadovavo Marijampolės mergaičių progimnazijai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, persikėlė į Židikus, ten ir mirė 1930 m
Kūrybos bruožai
l. Šatrijos Raganos kūryba skyrėsi nuo jos amžininkių XX a. pradžios rašytojų - Lazdynų Pelėdos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės - kūrinių, kuriuose buvo labiau gilinamasi į socialinį žmonių gyvenimą, kritiškai vaizduojami kaimo ir dvaro santykiai, dvaras buvo siejamas su moraliniu nuopuoliu, žmonių išnaudojimu. Šatrijos Raganos kūryboje senasis dvaras yra šviesos skleidėjas. Jo gyventojai - dori, siekiantys mokslo, veiklūs ir pasiaukojantys žmonės.
2. Apysaka „Sename dvare" (1922) savo pasakojimo maniera yra novatoriškas kūrinys to meto lietuvių literatūroje. Jam būdingas autobiografiškumas, prisiminimų aktualizavimas, siekimas perteikti subtiliausius moters jausmus ir mintis, eksperimentavimas įvairiais pasakojimo būdais (kalbėjimas pirmuoju asmeniu, vidinis monologas, dienoraščio forma), polinkis į emocionalumą, psichologiškumą, bandymas kurti intelektualų pasakojimą.
3. Apysakoje dvaras vaizduojamas jo gyventojų - aštuonerių metų mergaitės Irusios (Irutės) ir jos motinos (mamatės) akimis. Dvaro buitis, namiškių pokalbiai, santykiai su kaimiečiais, giminaičių vizitai - visa, kas patenka į šių veikėjų akiratį, yra jų išgyvenama ir apmąstoma.
4. Dvaras ir jo aplinkos vaizdai (tvenkinys, gėlynai, paslaptingas sodas) persmelkti romantinei pasaulėjautai būdingo paslaptingumo ir ilgesio viskam, kas gražu. Senojo dvaro aplinkos ir gamtos aprašymai išreiškia veikėjų būsenas. Pasakotojoms svarbu ne tikroviškai atpasakoti dvaro gyvenimą, o perteikti savo jausmus ir nuotaikas.
5. Fragmentiško pasakojimo jungiamoji ašis - mamatės paveikslas. Tai jausminga, giliai religinga, subtiliai jaučianti meną (skaito poeziją, klausosi ir pati skambina Šopeno kūrinius), gamtos grožį (baltų rožių ir jazminų kvapas jai primena pažįstamą melodiją) moteris. Aplinkui matyti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti kiekvieno „gailestinga seserim" - tokį ji jaučia savo pašaukimą. Todėl mamatei ypač skaudu matyti lėtą dvaro mirtį - sulenkėjusius giminaičius, įsigalintį prakticizmą, dykaduoniavimą ir tuščius lėbavimus.
6. Apysakoje ryškus laiko tėkmės jutimas, nuolat iškyla praeities ir dabarties priešprieša. Skaudžiausiai šio pasaulio trapumą junta bevardė kūrinio pradžios ir pabaigos pasakotoja - gyvenimo patyrimo įgijusi moteris, liūdnai ir su ilgesiu žvelgianti į savo vaikystę. Tai jau suaugusi Irusia, kuriai teko išlydėti anapus savo artimuosius, ir dabar ji seka mums savo vaikystės „seną seną aukso sapną". Toks pasakojimo įrėminimas pabrėžia atminties temą ir padeda išlaikyti įtampą visoje apysakoje - juk visa, apie ką pasakojama, tėra tik praeities šešėliai.
Vaižgantas-JUOZAS TUMAS
Vaižgantas (Juozas Tumas), rašytojas prozininkas, publicistas, literatūros istorikas, kritikas, tikras lietuvių literatūros modernintojas, gimė 1869 m. Rytų Aukštaitijoje, netoli Svėdasų. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kurią baigęs buvo paskirtas vikaru Latvijoje. 1895 m. grįžęs į Lietuvą, pasinėrė i kultūrinį darbą: platino draudžiamus raštus, organizavo mokyklų steigimą, dalyvavo politinėje veikloje, redagavo įvairius leidinius. Dėl aktyvumo ir rūpinimosi lietuvių reikalais bažnyčios valdžios buvo nuolat kilnojamas iš vienos Žemaitijos parapijos į kitą. Buvo daugybės visuomeninių organizacijų narys. 1905-1911 m. gyveno Vilniuje. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rygoje, Petrograde, Stokholme, vėl Vilniuje. 1920-1929 m. Kauno universitete dėstė lietuvių literatūrą. (Dvylika metų buvo Kauno Vytauto bažnyčios rektorius.) Mirė Kaune 1933 m.
Vaižgantas buvo laisvas, nepriklausomas žmogus, tolerantiškas kunigas, drąsus, aktyvus visuomenės veikėjas. Visą gyvenimą, kaip pats sakė, jautėsi savosios, lietuviškos, visuomenės tarnas ir nepailstantis darbininkas.
Kūrybos bruožai
1. Pirmieji Vaižganto kuriniai - draminės formos vaizdeliai ir alegorijos, nukreipti prieš caro savivalę Lietuvoje, raginantys nepasiduoti politiniam smurtui. Rašė „Atsiminimų vaizdus" (1915), Pirmojo pasaulinio karo metais išleido „Karo vaizdus". Po kelionės į JAV (1911) parašė pirmąją mūsų literatūroje kelionių apybraižų knygą. Žymiausi kūriniai - apsakymas „Rimai ir Nerimai" (1914), apysakos „Dėdės ir dėdienės“ (1920-1921), „Nebylys" (1930). Rašytojo kūrybą vainikuoja stambus epopėjinis kūrinys „Pragiedruliai" (I t. - 1918, II t. - 1920).
2. ,,Pragiedrulių" žanrą geriausiai nusako paantraštė: „Vaizdai kovos dėl kultūros". Kultūra kūrinyje tampa svarbiausiu veikėjų mintis ir veiklą skatinančiu veiksniu. Dėmesys sutelkiamas ne į fabulą (ji jungia tik dalį vaizdų), o į bendrą idėją - ne tik pavaizduoti lietuvių kultūrinį atgimimą (knygnešių veiklą, ekonominius krašto reikalus), bet ir suprasti, kur slypi tautos gyvybingumas.
3. J. Vienuose kūrinio skyriuose pasakojama apie konkretų istorinį reiškinį -XIX a. pab. - XX a. pr. tautinį ir ekonominį atgimimą. Į Žemaičių (Gondingos) kraštą atsikelia aukštaičiai Šešiavilkiai, iš dvarininko Sviestavičiaus nusiperka žemės ir ima ūkininkauti; susidraugauja su žemaičiais Vidmantais, daktaru Gintautu, kunigu Vizgirda; slapta gabenama lietuviška spauda, bendrai kovojama prieš caro žandarus. Šie kūrinio puslapiai labiau primena romaną.
4. Kituose skyriuose vaiko sapnuose ir fantazijose išnyra piliakalniuose miegantys barzdoti vyrai, porinamos pasakos apie „antrą tūkstantį metų kuone įpusėjusi" Juodžiaus kelmą, apie tai, kaip pati gamta sutelkia savo mistines pajėgas svetimtaučiams engėjams naikinti ir tampa „kultūrneše". Šios „Pragiedrulių" vietos primena mitą ar sakmę.
5. Kai kuriuos kūrinio puslapius galima skaityti kaip alegorinius pasakojimus. Tokia yra „Pragiedrulių" pradžia - įžangos vaizdas. Jau jos pavadinimas „Ilga, smarki Žiema ir ūmas Pavasario polaidis" nurodo perkeltinę žodžių reikšmę - bendriniai daiktavardžiai žiema, pavasaris rašomi didžiąja raide. Šie žodžiai tekste įgauna aiškias mirties, dvasinio sąstingio, priespaudos bei atgimimo (kaip ir Maironio poezijoje) reikšmes.
6. Vaižgantas savo „Pragiedruliais", šiuo daugiau nei aštuonių šimtų puslapių kūriniu, pastatė paminklą ne tik XIX a. pab. - XX a. pr. lietuviams šviesuoliams, davėjų veiklos ir sielos paveikslą, bet įamžino ir save. Manoma, kad kunigo Vizgirdos paveikslo prototipas yra pats rašytojas.
7. Skirtingo pobūdžio vaizdus „Pragiedruliuose" vienija ne „kovų dėl kultūros" aprašymai, ne istorinis - politinis laikas (tautinis atgimimas amžių sandūroje), o pasakotojas, jo laikysena. Jam rūpi lietuvių savimonės ugdymas, tautos dvasinis tobulėjimas. Kompozicijos požiūriu padrikas kūrinys turi vientisą vidinę sąrangą: pasakotojas ir metaforiškais, ir realistiniais vaizdais ar publicistiniais nukrypimais teigia tautinės kultūros modelį, kuriame svarbiausia - išmintinga gamyba (agrokultūra), meilė darbui ir gamtai.
Vincas Krėvė-Mickevičius
Vincas Krėvė (Vincas Mickevičius) gimė 1882 m. Subartonyse, netoli Merkinės. Iš pradžių mokėsi pas daraktorių, paskui Merkinės mokykloje. Peterburge išlaikęs gimnazijos keturių klasių kurso egzaminą, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, iš kurios po dvejų metų išėjo. Kadangi Lietuvoje buvo uždarytos visos mokyklos, 1904 m. išvyko studijuoti svetur ir per ketverius metus baigė du universitetus: Lvove įgijo filosofijos daktaro laipsnį, Kijevo universitete už diplominį darbą „Indoeuropiečių protėvynė" gavo didįjį aukso medalį. Mokslininko karjera buvo garantuota, tačiau V. Krėvė išvyko mokytojauti į Baku. Ten berniukų realinėje gimnazijoje 1909-1920 m. dėstė rusų literatūrą, rašė mokslinius darbus, visuomenei skaitė paskaitas apie Rytų religijas. Pirmuosius kūrinius išspausdino 1909 m.
1920 m. grįžo į Kauną, dirbo profesoriumi Kauno, vėliau Vilniaus universitetuose, redagavo per dešimtį mokslinių ir publicistinių leidinių, rinko ir skelbė tautosaką, buvo įsitraukęs į politinę veiklą. Artėjant antrajai bolševikų okupacijai 1944 m. pasitraukė į Austriją, vėliau persikėlė į JAV. Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas bei literatūras. Mirė 1954 m. Amerikoje, netoli Filadelfijos. 1992 m. perlaidotas gimtinės kapinėse Subartonyse.
Kūrybos bruožai
l . V. Krėvės kūrybą sunku įsprausti į vienos kurios nors literatūros krypties rėmus. Sodrūs, tikroviški kaimo buities vaizdai, į kuriuos žvelgiama romantiko akimis, senojo kaimo žmogaus poetizavimas (apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj", 1921-1922, apysaka „Raganius", 1939), atsigręžimas į herojišką tautos praeitį („Dainavos šalies senų žmonių padavimai", 1913), nepritampančio, maištaujančio žmogaus paveikslas (drama „Šarūnas", 1911) rodo V. Krėvės kūrybą esant daugiau romantinę nei realistinę.
2. Ieškodamas lietuviškos dvasios savitumo, V. Krėvė, kaip ir kiti XX a. pradžios neoromantikai, nukreipė žvilgsnį į praeitį - dramose, padavimuose dėmesys sutelkiamas į pagonybės laikus, kuriami stiprūs, maksimalių siekių charakteriai, prozoje vaizduojami tradiciškai tebegyvenantys senieji Lietuvos kaimo žmonės, kurie, autoriaus požiūriu, dar yra išlaikę tautinio būdo individualumą, įkūnija esmines lietuviško charakterio savybes. Tokie yra išminčiai skerdžiai Lapinas („Skerdžius"), Gugis („Raganius"), „bedievis" Vainorus („Bedievis").
3. Drama „Skirgaila" (1924), palyginti su XIX a. pabaigos draminiais kūriniais, yra pirma tikra drama lietuvių literatūroje. Visa, ko stigo anksčiau parašytoms lietuviškoms pjesėms, - konfliktą, nuolat stiprėjančią įtampą, draminį veiksmą, tragišką situaciją galima rasti „Skirgailoje". Tai keturių veiksmų draminis veikalas, kuriame dėmesys sutelkiamas į Lietuvos kunigaikščio Skirgailos tragediją: ambicingas valdovas, siekdamas keršto, pralaimi kaip žmogus - tampa tikru tironu.
4. Dramoje Lietuvos valdovą Skirgailą matome atsidūrusį tragiškoje padėtyje, kurios jis negali nei išvengti, nei pakeisti: Lietuva - jau pakrikštyta valstybė, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai, tačiau valdovo bendražygiai, ypač senasis vaidila Stardas, tiki senaisiais dievais, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventi ąžuolynai.
5. Kaimyninių šalių pasiuntiniai, su kuriais Skirgailai tenka bendrauti, nepagarbiai atsiliepia apie niūrų ir rūmų etiketo nepaisantį Lietuvos valdovą, tačiau patys yra nė kiek ne geresni. Jie rūpinasi tik savo nauda, kurią dangsto tėvynės ir Bažnyčios vardu. Svetimšaliai pasiuntiniai dramoje vaizduojami kaip praradę riterystės vertybes - tiesumą ir atvirumą, žodžių ir darbų vienybę. Diplomatija ir apgaulė dramos pradžioje traktuojama kaip naujosios Europos ginklas, kurio vėliau, priverstas aplinkybių, griebiasi net Skirgaila. Konfliktas tarp tiesos ir melo, nuoširdumo ir veidmainystės, užsimezgęs dramos pradžioje, plėtojamas iki kūrinio pabaigos.
6. Vienas svarbiausių Skirgailos vidinio dramatizmo šaltinių yra proto ir jausmų konfliktas. Protu Skirgaila suvokia, kad reikia gelbėti ne senuosius dievus, o tautą. Tačiau širdyje jis jaučia pagarbą pagonių dievams ir slapta pritaria Stardui.
7. Skirgaila - tragiška asmenybė, nes nepajėgia suderinti valdovo pareigų ir noro būti laimingam, mylimam. Prievarta savo pilyje uždaręs Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kad lenkams kaip kraitis neatitektų jos žemės, valdovas nori būti švelnus, trokšta meilės ir ramybės, net pasiryžta dėl kunigaikštytės atsisakyti sosto, tačiau ir čia patiria pralaimėjimą. Ona Duonutė, pamilusi vokiečių riterį Kelerį, atstumia Lietuvos valdovą.
8. Tragišką konfliktą dramoje stiprina ir Skirgailos priešininkas Keleris. Tai gudrus ir narsus karys, atvykęs į pilį kaip kaimyninės šalies pasiuntinys. Jis pamilsta Oną Duonutę ir pasiaukoja dėl jos garbės - neišsiduoda, kad buvo kunigaikštytės miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas. Moraliai Keleris stipresnis už Skirgailą, nes sugeba nepaisyti savo asmeninių interesų ir mirti dėl kitų. Paaukojęs gyvybę dėl moters garbės, jis lieka ištikimas viduramžių riterių kodeksui.
1920 m. grįžo į Kauną, dirbo profesoriumi Kauno, vėliau Vilniaus universitetuose, redagavo per dešimtį mokslinių ir publicistinių leidinių, rinko ir skelbė tautosaką, buvo įsitraukęs į politinę veiklą. Artėjant antrajai bolševikų okupacijai 1944 m. pasitraukė į Austriją, vėliau persikėlė į JAV. Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas bei literatūras. Mirė 1954 m. Amerikoje, netoli Filadelfijos. 1992 m. perlaidotas gimtinės kapinėse Subartonyse.
Kūrybos bruožai
l . V. Krėvės kūrybą sunku įsprausti į vienos kurios nors literatūros krypties rėmus. Sodrūs, tikroviški kaimo buities vaizdai, į kuriuos žvelgiama romantiko akimis, senojo kaimo žmogaus poetizavimas (apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj", 1921-1922, apysaka „Raganius", 1939), atsigręžimas į herojišką tautos praeitį („Dainavos šalies senų žmonių padavimai", 1913), nepritampančio, maištaujančio žmogaus paveikslas (drama „Šarūnas", 1911) rodo V. Krėvės kūrybą esant daugiau romantinę nei realistinę.
2. Ieškodamas lietuviškos dvasios savitumo, V. Krėvė, kaip ir kiti XX a. pradžios neoromantikai, nukreipė žvilgsnį į praeitį - dramose, padavimuose dėmesys sutelkiamas į pagonybės laikus, kuriami stiprūs, maksimalių siekių charakteriai, prozoje vaizduojami tradiciškai tebegyvenantys senieji Lietuvos kaimo žmonės, kurie, autoriaus požiūriu, dar yra išlaikę tautinio būdo individualumą, įkūnija esmines lietuviško charakterio savybes. Tokie yra išminčiai skerdžiai Lapinas („Skerdžius"), Gugis („Raganius"), „bedievis" Vainorus („Bedievis").
3. Drama „Skirgaila" (1924), palyginti su XIX a. pabaigos draminiais kūriniais, yra pirma tikra drama lietuvių literatūroje. Visa, ko stigo anksčiau parašytoms lietuviškoms pjesėms, - konfliktą, nuolat stiprėjančią įtampą, draminį veiksmą, tragišką situaciją galima rasti „Skirgailoje". Tai keturių veiksmų draminis veikalas, kuriame dėmesys sutelkiamas į Lietuvos kunigaikščio Skirgailos tragediją: ambicingas valdovas, siekdamas keršto, pralaimi kaip žmogus - tampa tikru tironu.
4. Dramoje Lietuvos valdovą Skirgailą matome atsidūrusį tragiškoje padėtyje, kurios jis negali nei išvengti, nei pakeisti: Lietuva - jau pakrikštyta valstybė, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai, tačiau valdovo bendražygiai, ypač senasis vaidila Stardas, tiki senaisiais dievais, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventi ąžuolynai.
5. Kaimyninių šalių pasiuntiniai, su kuriais Skirgailai tenka bendrauti, nepagarbiai atsiliepia apie niūrų ir rūmų etiketo nepaisantį Lietuvos valdovą, tačiau patys yra nė kiek ne geresni. Jie rūpinasi tik savo nauda, kurią dangsto tėvynės ir Bažnyčios vardu. Svetimšaliai pasiuntiniai dramoje vaizduojami kaip praradę riterystės vertybes - tiesumą ir atvirumą, žodžių ir darbų vienybę. Diplomatija ir apgaulė dramos pradžioje traktuojama kaip naujosios Europos ginklas, kurio vėliau, priverstas aplinkybių, griebiasi net Skirgaila. Konfliktas tarp tiesos ir melo, nuoširdumo ir veidmainystės, užsimezgęs dramos pradžioje, plėtojamas iki kūrinio pabaigos.
6. Vienas svarbiausių Skirgailos vidinio dramatizmo šaltinių yra proto ir jausmų konfliktas. Protu Skirgaila suvokia, kad reikia gelbėti ne senuosius dievus, o tautą. Tačiau širdyje jis jaučia pagarbą pagonių dievams ir slapta pritaria Stardui.
7. Skirgaila - tragiška asmenybė, nes nepajėgia suderinti valdovo pareigų ir noro būti laimingam, mylimam. Prievarta savo pilyje uždaręs Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kad lenkams kaip kraitis neatitektų jos žemės, valdovas nori būti švelnus, trokšta meilės ir ramybės, net pasiryžta dėl kunigaikštytės atsisakyti sosto, tačiau ir čia patiria pralaimėjimą. Ona Duonutė, pamilusi vokiečių riterį Kelerį, atstumia Lietuvos valdovą.
8. Tragišką konfliktą dramoje stiprina ir Skirgailos priešininkas Keleris. Tai gudrus ir narsus karys, atvykęs į pilį kaip kaimyninės šalies pasiuntinys. Jis pamilsta Oną Duonutę ir pasiaukoja dėl jos garbės - neišsiduoda, kad buvo kunigaikštytės miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas. Moraliai Keleris stipresnis už Skirgailą, nes sugeba nepaisyti savo asmeninių interesų ir mirti dėl kitų. Paaukojęs gyvybę dėl moters garbės, jis lieka ištikimas viduramžių riterių kodeksui.
Vincas kudirka
Vincas Kudirka1858 – Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Lietuvos himno autorius.
